Žyma: papathings

Atsiradus mažiam didžiausias iššūkis yra ne bemiegės naktys, o naujų tėvų nemokėjimas gyvent lėtai ir greitai.
Viskas, kas tau nepatinka vyksta labai greit, o viskas, ką planuoji vyksta lėtai.
Pavyzdžiui, ilgai puoši, rengi, o jie pabėga ir akimirksniu išsimuzoja.

Yra muzikinių takelių skirtų nusiraminimui. Tai ten lyja, tai ten miškas, jūra ošia. Visa tai ramina, bet žinau, kad reikia tėvams skirto takelio.
Ten turėtų būt miegančio vaikio alsavimas, ramaus valgymo prie stalo garsai ir užsidarančių darželio durų trinktelėjimas.

Vaikį kviečiu vienąkart. Jokios reakcijos. Antrą, galvos nepasuka. Trečią, garsiau, nulis sveikų. Tenka eit, baksnot.
Bet jam atkeršis mažė. Nes vaikiui sumanius pažaist su sese, nėr šansų, kad ji atbėgtų pirmąkart pašaukta.
Tad aidi kiemas:
– Sese. Sese! SESE! Ateik!

Vaikių garderobas kelia dvejopus jausmus. Vieną vertus noris išpuošt, išdabint angeliukus, tačiau kita vertus, tie velniai rija arbūzo gabalus nekramtydami ir viskas trykšta ant marškinėlių.
O tada jie apkabina savo tėtį.
Klausimas: kam man gražūs ir nauji drabužiai?

Keliaunant visąlaik dairaus traktorių, mocų ir kaip išvengt karo ant galinės sėdynės.
Brangiausioji pamato motociklą:
– Žiūrėkit! Dėdė, – atkreipia vaikių dėmesį.
– Pala?! Koks dėdė? Mažiams gi mocus rodom, – pasimetu.
– Dėdė! Dėdė! – džiugiai skanduoja galinė eilė.

Mano kovinis kibiriukas – mažė, toliau varo nestabdydama. N-tos eilės puskei tol dalino antausius, kol ši pasidavė ir susirado kitų draugų. Kieme vaikė ant čiuožynes „baksnoja“ prieš ją stovintį vaiką, kad ans greičiau leistų jai pramogaut.
O šiaip žydraakis angeliukas.

Rytinis susiruošimas darželiui kartais atrodo kaip madų šou. Vaikių dažnai reikia įtikinėt dėl kiekvienos garderobo detalės.
– Žiūrėk kokia… – pauzė, nes greit nesugalvojau kaip įvardint neaiškų piešinuką ant kojinės, – baisa-pabaisa.
– Sesė? – perklausė mažius.

Kartais baisiausi nuogąstavimai išsipildo anksti. Bijau, kad užaugę vaikiai tarnaus kokiam kultui ir bus ne patys geriausi žmogai.
Tai mažius tarsi pajutęs mano baimę, užsimaukšlino popierinį maišą it keistą kepurę ir progiesmiu, monotoniškai rėkdamas bėgiojo ratais.

Tyli kiaulė… daug prikiaulina. Kol mažę rengiau, puošiau darželiui, papuoštas ir paruoštas vaikius dingo iš akiračio. Karts nuo karto išgirsdavau šaukštelio skambtelėjimą it būtų maišomas gėrimas puoduke.
Radau mažių šaukšteliu bekapstantį ant kilimo kavos tirščius.

Mažius mane durina. Jau įsitaisę lovoj, o jis staiga:
– Niam nia – stojasi ir eina į virtuvę.
Bandau pavalgdint vaikių. Trys kąsniai ir baigias balius.
Tada jis pradeda žaist virtuvės šefą. Jau antrą vakarą užkandžiauju kaladėlėm.
Tokios tad tėvo ir sūnaus vakarienės.