Žyma: papathings

Mažiai visą naktį duodas, vartos. Patys normaliai nemiega ir kitiem neduoda. Vienas zirzteli, kitas suverkia. Šokinėju iš miegų, patarnauju.
O kai ateina laikas keltis darželin, fig tu juos iš lovos išversi. Nors, tiesą sakant, ir pats ne baisiai energingai atsikeliu.

Kartais atrodo, kad mūsų, vaikdirbiu, jau nebereikia. Vaikiai patys viską pasidarys, gražiai pažais, už rankyčių susikibę eis miegot. Jie gi mums sako: „Eik ten! Ate.“ .
Mes nedurni. Nesitraukiam. Žinom, dar negreit… Ai va, jau pradėjo kaltis dėl šešėlio ant sienos.

Patinka vaikių entuziazmas ir užsispyrimas kažką darant. Jie naiviai tiki, jau mokã, jau galí, kad net neleidžia padėt.
Tad tenka stebėt nesėkmingą kelnių movimasi. Vieną klešnę pavyksta užsimaut, bet ne ta puse ir išvirkščias.
Mano kelnių movimosi patirties nereik.

Visi vaikdirbiai turi sąrašą žmonių, kuriuos laisvai pasiųstų šunims šėko pjaut.
Aš ten nukreipčiau vaikiškų pižamų su siaurom galvos skylėm dizainerį, elektronikos su nenutildomais garsiniais signalais gamintoją bei persisukusių automobilinių kėdučių diržų autorių.

Ilgesni savaitgaliai kartais būna sunkūs. Aš brangiausiąjai:
– Mažiai baigia suėst paskutinius nervų likučius.
– Gerai… – ramiai tarsteli.
– Kodėl? – pasimetu, tikėjaus užuojautos.
– Baigs valgyt tavo nervus, gal tada pradės valgyt normalų maistą.
Nėr to blogo…

Vaikiai jaučia keistą priešiškumą tvarkai. Brangiausioji siurbia kambarį. Iš paskos sliūkina mažiai. Vienas su trupančiu sausainiu, kitas vis numeta obuolį.
Prieš siurbdama laiptus uždarė vartelius. Mažiai subėgo zirzt ir urgzt prie tvoros, it zombiai iš Walking dead.

Brangiausiąjai rodau pirktas knygas:
– Fantastinė. „Blade runner“ filmas yra jos ekranizacija. Kitą pirkau, nes dabar skaitau tų pačių autorių fantastinį romaną.
– Vien fantastika.
– Nu ne. Trečią apie gerus brolio ir sesers santykius.
– Tai ir sakau. Fantastika.

Mažė iš sandėliuko nugvelbusi obuolį laksto po virtuvę. Vaikiui taip pat prireikė. Išlėkęs iš sandėliuko iškėlęs rankoj maivos su… bulve. Prasideda bulvės ir obuolio lakstynės. Siautuly daržovė kažkur nurieda.
Namuos, tamsiam užkabory, partizanauja vieniša bulvė.

Mus, šių laikų tėvus, vis gąsdina ekranais. Sako, neleiskit vaikiams žiūrėt youtubų ir telikų. Skaitykit knygas jiems ir dėl savęs. Rodykit pavyzdį. Pasiimu kindlą ir suprantu, vėl žiūrys į ekraną. Tai kaip nuo jo pabėgt? Darbas, pramogos ir knygos – viskas ekrane!

Aišku noriu, kad abu vaikiai pamirštų sauskelnes. Bet tos spūstys tualete, kai abiems reikia vienu metu ant puodo. Turim mes du sostus, bet vis tiek… Vienas kuičias, kitas tempia kartu visą žaislyną, o mes su brangiausiąja stovim, bo nėr kur prisėst, stebim procesą.