Žyma: papathings

Tas vyriškas noras pasimieruot. Visad įdomu kieno didesnis, geresnis, galingesnis. Niekur tai nedingsta ir tėvaujant. Jei tik užmatau kokį tėčių su mažium, pradedu matuot. Kiek laiko, kaip žaidžia. Ar pas jo papavimas geresnis už maną? Ar man reik truputį pasistiebt?

Su diediškais smegenais normaliai nepapausi. Jie visai negeba multitaskint. Tik dabar suvokiau, kad jei bandau apie kažką kitą galvot, ne vien apie mažius, prasideda chaosas. Vaikiai irzlėja, nes pajunta padalintą dėmesį, aš nervuojuos, nes normaliai nieko nesugalvoju.

Mažė kartais taip subobeliškėja, kad baisu. Sėdi ant bordiuro, rūšiuoja rudeninius lapus. Tokia susikuprinus
turgelio moterėlė. Staiga jai už nugaros sulojo šuo. Atsisukus į šunėką atloj atgal, kad žinotų. Kažką burbtelėjus po nosim pratęsia rudeninių lapų rūšiavimą.

Sako, palaukit dažniau rankas. Ką? Dar dažniau? Pats stebiuosi kaip dar savo rankomis naudojuos. Tai snarglį nuvaliau, tai seilėtekio upelį nubraukiau, tai apsisiojo užklupus reikalui, tai didelį reikalą likvidavau.
Jei dažniau rankas plausiu, tai tik tai ir darysiu.

Su brangiausiąja, kai dar neturėjom vaikių, mažiukus, vos išmokusius vaikščiot, vadinom grybais. Tiesą sakant tebevadinam.
Su senuoju mažium išėjom sodan gamtos tyrinėt. O ten šungrybiai. Tai primokiau vaikių lazda tuos grybus daužyt.
Vienžo, kažkoks grybų karas.

Kol vaikiai duodas ir negaliu akių nuo jų nuleist, sudarinėju sąrašą darbų, kurių imsiuos jiems sumigus. Pagaliau jie miega. O galvoj to sąrašo nebėr. Sėdžiu tuščia galva, svarstau kuo čia užsiimt. Tada vaikiai pabunda ir prisimenu visus planus. Tai matyt kitąkart.

Gyvenimas su vaikiais – nuolatinė kova. Prižiūrint ligoniuką dalyvavau pavieniuose susišaudymuose. Grįžus iš darželio mažei prasidėjo aktyvus karo veiksmai. Mūšis dėl vežimėlio kontrolės. Pjautinės dėl paskutinio sūrelio gabaliuko ir kautynės bibliotekoj dėl knygutės.

Vienam anekdote sakoma, kad tikrai keiktis neišmoksi tol, kol nepradėsi vairuot.
O mano vaikiai jau artėja prie amžiaus, kai pradės suprast per daug. Tad stengiuos, valdaus. Užlindus kokiam nekolegiškam skiauteriuočiui garsiai pasipiktinu taip:
– Na kas per ko-ko!

Ji atėjo. Nieks jos nelaukė, nekvietė, o ji ėmė ir atėjo. Su neaiškia sloga, nežymiai temperatūra bei pakrenkštėjimais. Liga namuos įsitaisė ant sofos.
Na tai deginsim tėvadienių ir atostogų dienas saugodami darželį nuo vaikio. Po to sėsim ant biuletenių. Mažių gi du.

Vaikis parke užsimanė stumt sesės vežimėlį su lėle. Akimirką jaučiaus nejaukiai: „Bernas, ir su lėlėm žaidžia. Ką žmonės pagalvos?“.
O tada nušvito. Va kodėl taip stebimės, kad vyrai normaliai nepapauja (t.y. papauja, bet ne taip). Per mažai vaikystėj žaidė su lėlėm.