Žyma: papathings

Vaikių žengimas į kalbančiųjų pasaulį stebuklingas. Staiga jie išnyra iš chaotiško šlebizavojimo. Atsiveria nauji pasauliai. Gąsdinantys pasauliai.
Vat mažė, vaikšto ratu kartodama: „prisikėlęs karalius, miręs…“. Laukiu namuos atsiveriant portalą į kitą dimensiją.

Bet tai skirtingus vaikius pasidarėm. Susirinko kieme antikarantininis mažių pulkas. Tiesiog visi kaimynai išlindo į saulę su savo paskolu paveldetojais.
Vaikius nuo minios į šoną, ieško nuošalesnio kampo. Mažoji vidury minios su paspirtuku. Visiems kojas pervažiavo.

– Vaikiaus kelnės ne naujos, ane? – klausia pažįstami stebėdami mano mažių keturiom ropojanį per šaligatvį.
Atsisuku pažiūrėt.
– Pačios naujausios. Paskutinis pirkinys – atsidusęs nusisuku.

Papaujant išmokau kept blynus ir virt manų košę. Kažkodėl iki vaikių šie patiekalai man atrodė labai paslaptingi. Pirmam reik geros tešlos. Antrą išvirti be gumuliukų.
Tat gaminant šiuos patiekalus bijau, mažu kokį magišką ingredientą pamiršau ar teisingai maišau.

Kaip žinot kada prasideda vaikiams krizė? Labai paprasta. Kai tik rutininiai palikuonių raminimo prijomai nebeveikia, o mažiai sugalvoja naujas dramas, žinok, prasidėjo krizė.
Tada kuri laiką krizeni iš nevilties ir bejėgiškumo, bet vėliau sugalvoji kaip išgyvent.

Kol nebuvo mažių pasimetusių daiktų paieškos buvo lengvos. Tereikėjo prisimint kur ėjai, ką darei ir pažiūrėt po sofa. Su vaikiais jau sunkiau. Turi žinot kur pats buvai, kur vaikiai buvo, ar daiktas gulėjo mažiams pasiekiamoj vietoj.
Belieka tik apieškot VISUS namus.

O yra galimybė evoliucijai reportint, kad reikia naujos funkcijos žmogui? Nes aš jau tingiu ir man nusibodo spėliot ko tie mano mažiai nori, kodėl pyksta.
Įsivaizduokit ant kaktos būtų parašyta: „Irzlus, nori miego“. Nuneši paguldai. Voila. O dabar kankinamės kartu.

Nesuprantu kaip žmonės darbus nudirba su vaikiais. Mažas darbelis kieme. Abu, brangiausioji ir aš, su grėbliais. Vienas mažius po kotu makaluojas, taikos gaut į galvą. Kitas su paspirtuku varo į laisvę.
Jei skersvėjis nugaros nesusuks, tai vaikių dairymasis tikrai.

Turi kelis daugmaž normalius vaikius. Tada paimi juos palaikai kokią dieną, kitą atskirai. Vėl sumeti juos krūvon ir… turi besimušančius, viens kitą erzinančius, rėkiančius mažius.
Klausimas. Kas per velniava? Kodėl anys pailsėję viens nuo kito pliekias dar labiau?

Visą vaikystę man sakė, kad esu panašus į mamą. Brolis buvo tėvo kopija.
Senstelejom visi. Ėmėm visokias nesąmones daryt, nu tipo programėles, kur susendina portretinę nuotrauką, naudot ir paaiškėjo, kad abu su broliu į tėvą supanašėsim.
Žilė gerai visus suvienodina.