Žyma: papathings

Prie darželio privažiuoja juodas autobusiukas. Iš jo iššoka kaukėti žmonės. Skubėdami iškrauna tris mažius, priduoda ir į darbą. Autobusiukas dingsta iš akių.
Iškart matai kam darželio uždarymas būtų skaudus, o kam į viską nusispjaut.
Kaukėtų vaikdirbių mažuma.

Kartais taip tingim vaikių nepasidalinimo karus kovot, kad imam ir paslepiam kokį daiktą, kad nei vienam netektų.
Pavyzdžiui, mes jau kelias savaites indaplovėj kavojam plastikinį, baisiai nepatogų, raudoną šaukštelį.
Įkalintas vardan mūsų ramybės. Ilsėkis tamsybėse.

Pripažinkim. Na turim mažius. Na už nugaros dekados. Tačiau esam peraugę vaikiai, kurie žaidžia tuos pačius žaidimus, tik kitoj smėlio dėžėj.
Galima bumbėt, kad vaikiai vėl ir vėl žiūri tą patį multiką. Bet kodėl aš neinu miegot ir n-tą kartą žiūriu Marvel filmą?

Skirtingi tie mano mažiai. Ne gana to, kad viena mergaitė, o kitas ne. Tai jie dar skirtingai į žmones reaguoja.
Vaikis ryškiai mokos dviračiu važiuot, kad pabėgtų nuo minios. Mažė mokysis tam, kad nuvarytų aplankyt minios.
Vienaip ar kitaip, dviračiu išmoks važiuot.

Mažius atvedė naują madą. Riaumot ir urgzt, atseit ans vilkas. Mažoji pasigavo ta kvarabą. Taip pat pradėjo riaumot.
– Tu vilkas? – klausiu dukros.
– Ne!
– Meška?
– Ne!
– Tai kas?
– BORUŽĖ! – atriaumoja man dukra.
Pats baisiausias miško žvėris, boružėlė nabagelė.

Nežinau, gal aš nuobodyla, tačiau vaikiai būdami su manim dažnai žaidžia… poguliuką. Tai yra, jie įsikuičia į pagalves, pasiprašo užklojami ir kelias minutes vaizduoja miegą.
Ką žinau, geriausias žaidimas papaujant.

Mano senelis juokadavo: „Kaip dalinsitės saldainius? Broliškai ar po lygiai?“.
Vaikius susirinko visas saldžias baronkytes. Vaikė turi prašyt. Nu negali sakyt, kad nesidalina brolis. Duoda sesei, po vieną baronką prieš tai atkandęs gerą ketvirtį.
Surenka mokestį.

Susikalė vaikiai prieš išeinant į darželį. Tiesiog prie durų susimušė. Dukra pradėjo. Sustabdžiau kovą. Pakalbėjau su maže. Sulaukiau pažado, kad daugiau nemuš brolio.
Kur gi ne. Mašinoj jau taikės įspirt, o grįžus vakare prasinešė su mažuoju ponių per brolio kaktą.

Kiekvieną vakarą su vaikiais aptariam rytdienos planus.
– Ryt eisit į darželį, o mama su tete eis į darbą.
– Ne! – nesutinka mažoji.
– Kas ne?
– Aš eisiu į darbą. Mama į darželį.
– Ką darysi darbe?
– Būsiu Elza, – pareiškia dukra.
Teks aiškint kaip veikia monarchija.

Pirmąkart gimstam iš mamos. Antrą kart gimstam susitikę su savo vaikais. Abi šios gimtys sudėtingos, kažką viduj perkeičiančios.
Dėkoju savo ir savo vaikių mamoms, kad man padėjo gimt tiek daug kartų. Ne tik išvyst šį pasaulį, bet ir pamatyt jį naujai.
Ačiū už meilę.