Žyma: papathings

Nuo vaikystės žinau būdą keliaut laike ir erdvėj. Užmiegi kelionės metu, atsibundi jau vietoj ir ateity. Aišku, manęs diržais prie kėdutės nerišo. Nebuvo kėdučių.
Mano vaikiai taip pat taip keliauja. Tik viena bėda, po tokių kelionių ilgai jų nepasiveja gera nuotaika.

Ach tas mielas cirpiantis putplasčio garsas. Ir kaip faina tuo garsų erzinti savo sesę. Ne, čia ne apie vaikius. Čia aš nesąmoningai kankina savą sesę.
Kaip ir aišku kodėl manieji negali sustot viens kitą erzinę. Tai nevaldomą, tai įgimta, tai niekur nedings.

Kol nebuvo vaikių, grindys man buvo grindys. Su pirmu mažium viskas pasikeitė. Dabar grindys man yra kėdė, lova, kartais stalas, bu susirenku išdrabstytą maistą ir suvalgau. Dar klupykla, nes puolu ant kelių prieš savo atžalas ir lenkiuosi po sofa ieškot žaislų.

Su tai robotais siurbliais išpindėji. Dabar jau noriu, kad paskui sausainius valgančius vaikius važiuotų, įsitaisytų šalia ant sofos ir tyliai burgzdamas išrinktų trupinius iš baldo klosčių.
Ai dar galėtų kavos padaryt, pusryčius…
Ir vaikius užmigdyt.
Ar daug noriu?

Na ir naivuolis. Vieniems visą gyvenimą nepavyksta išmokt, o jis tikėjosi iš pirmo karto. Vaikel, dar daug kartų man teks tau padėt, prilaikyt. Nukreipti, taip sakant.
Na o dabar. Dabar prisiusiojai balą ant grindų ir nei lašas nepateko į puoduką.
Tu iš vis, taikeis?

Išmoks vaikiai kalbėt, pasikalbėsim iš širdies. Aga, kurgi ne. Kažkoks ginčų klubas atsidarė. Tas patinka, anas nepatinka, to nori, ano nenori, šitą rengsis, kito ne, tie batai, ne kiti.
O kai pradeda atviraut, šneka sava kalba, kuris nesuprantu.
Tai tiek tų pokalbių.

Bet tai kai faina. Dukra kokia vaikšto, švelniu balseliu kažką dainuoja. Atrodo, kad apdainuoja sunkią moters dalį, o gal paprasčiausiai ką mato tą sudeda dainon. Tačiau kas kelis posmus, ji vis užstaugia piktai:
– Ahrrr! – ir toliau tęsia malonų leliakinimą.

Yra toks pasakymas: „point of no return“. Tėvams, tai atstumas, kuri gali nueit nuo mašinos, kad grįžimas netaptų pragaru. Vaikių energijos, nuotaikos ir užkandukų turi užtekt ir grįžimu.
Todėl geriausia vaikščiot ratais aplink bazę, kas tai bebūtų, namai ar mašina.

Kai ilgai prie būdos pririštas šuo nutraukia grandinę, jis nebežino ką daryt. Tai čia apie mane. Brangiausioji padovanojo man kelias dienas laisvės.
O aš? Prasedėjau iki išnaktų prie darbo, o kitą dieną nuėjau beveik trim kilų.
Palaikau dirbtinį krūvį, kaip su mažiais.

Sijonams ne! Netinka, nepatinka, mažė net nežiūri ton pusėn.
Tačiau suknelėms taip! Palaidinėms su kirbatkom, didelis taip!
O jei kas netyčia nepamatė, kokią gražią suknelę manoji mažė apsirengus, ji pasiruošus pasakyt:
– Mano gazi sukeneele!
Pabandyk tik neįvertint.