Žyma: papathings

Per video skambučius visad pasitikrinu ar fonas paslėptas. Nes už mano nugaros tikras Neapolis – skalbinių džiovyklė su triusikais ir kitais apatiniais ir viršutiniai dažnai stovi.
Kaip sakoma, nenoriu nešt tokiu dalykų į viešumą.

Mane small talkai apie orą, savaitgalį biesina. Į juos nesiveliu. Tačiau radau savo silpnybę. Jau kelintą kartą pagaunu save, kad kai šneku su papaujančiu kolega, pokalbį užvaldo vaikiai. Pasiguodžiam dėl ligų, darželių ar auklėjimo ypatybių.
Diediški pliurpalai.

Draugystės pradžioj brangiausioji nuo pat ryto kurdavo vakarienės meniu. Iki pietų svarstydavom trečią variantą. Galų gale, vakare valgydavom kažką kitą.
Dabar vaikiams sugalvot nors vieną patiekalą yra tokia kūrybinė kančia, kad abu raitomės agonijoj vien pagalvoję.

Turi 2+ vaikius ir prasideda neaiškūs karai. Tai ne taip paprašė, tai ne taip pažiūrėjo, tai šiaip iš meilės vožė per galvą.
Nesibaigiantis tarpininkavimas ir konfliktų gesinimas.
Bet kartais, su riebaluotom rankom prie puodų, belieka išreikšt tik gilų susirūpinimą.

Aplink tik rankšluosčiai, kremai, akiniai nuo saulės, smėlio kibiriukas, krūva žaislų ir šniokščia vanduo. Ko ne atostogos?!
O vat ir ne atostogos. Eilinis vaikių prausimas.
Neklauskit dėl akinių. Neturiu atsakymo, bet besiprausiant jų reikia abiem mažiam.

O tai daug tokių, kurie turėdami vieną ar daugiau vaikių, karantino metu sugalvojo pasidaryt dar vieną? Ar kaip tik, šis laikotarpis ir izoliuotas pasibuvimas su šeima, suveikė kaip nemokama kontracepcija?

Žinot, aš nežinojau kas per daiktas yra greitosios pagalbos priimamasis kol neapsivaikavau. Tai dabar ir nežinau, ar čia mano vaikystė nenormaliai saugi buvo, ar labai gyvenime sekės, ar tėvai tingėjo vežt manydami, kad iki vestuvių vis vien užgis.

Menat, kai vaikystėj padarydavom kokį šūdeliaką ir kišdavom visiem rodyt. Tėvai paslėpdavo TAI pasiekimų aplanke. Šedevras nokdavo metus, kitus kol vėl jį atrasdavom, tada apimdavo: „kas čia per š..!?“ jausmas.
Mano vaikiai save saugo. Liepia man piešt ant jų lapų.

Vaikius reik mokyt vogt, nes prineša į namus visokių nesąmonių, po to reik tėvams kentėt.
Suprantu, kai iš darželio atsineša žaisliuką, lipduką ar kokį nieką. Bet kam tempt į namus slogą ir po to dar ja užkrėst mane?! Nesuprantu.
Nemokšiškumas ir mokymo spragos.

Pasakymas „laižyt medų per stiklą“, man visad buvo kažkokia nesąmonė. Iki šiandienos. Vaikis bandė patirt snaigių gaudymo liežuviu malonumą laižydamas pirmyn, atgal vitrininį virtuvės stiklą.
Dabar sprendžiam ar jau valyt langus, dar palaukt kitos pūgos.