Žyma: papathings

Tokiu oru mielai visur valkiočiaus su flipflopais, bet… su jais nepalakstysi. Atrodytų kur čia lėkt. Atostogos gi. Tačiau nespėju paskui vaikius. Tai vienas skuodžia į stovėjimo aikštelę nesidairęs, tai kitas kitas nesustabdomas sankryžoj.
Nea atostogos, maratonas.

Ruošiamės atostogoms. Kalnai daiktų. Tampau viską į mašiną. Vaikiai duodas it beprotukai. Nuraminami. O dar reikia viską sužiūrėt. Išnešdamas eilinę bagažo partiją pagalvojau, kad reik vienam sėst ir važiuot. Brangiausioji pagavus mano palaimingą žvilgsnį:
— Nedrįsk!

Ką reiškia turėt vaikų? Panašu į apsipirkimą maxėj. Prisikrauni visko. Kiaušinių, sausainių, elektroninių žaislų. Kelis butelius. Bulvių. Kopūstą. Gyvą žuvį. Ir bandai su krovinių eit į kavinę, parką ar sveiką partempt.
Bet nieko nespėji ir dar kažkas lašą iš maišų.

Ką reiškia turėt vaikų? Vyrai, žinot kai kur nors užmatot kaip kažkas gauna stipriai per… į klyną. Ir tada per visą kūną pereina toks šiurpulys. Žinot tą jausmą?
Tai toks pat jausmas nugelia kiekvieną kartą kai vaikiai užsigauna ar parodo popą.
Svetimo skausmo būna.

Patėvėji ir viskas pradeda suktis apie mažių fiziologines funkcijas. Kiek jie miega, valgo, kakoja, sisioja. Kiek temperatūros užsidirba sirgdami. Kiek turi dantų, plaukų, nagų.
Ir koks apima džiaugsmas, kai po vienos ar kelių funkcijų failinimo, viskas pradeda veikt.

Pasiimu vaikius iš darželio. Vienas sėdi ant žemės, karštos po dulkes, mašinytes varinėja. Veidas paišinas, rankos pilkos, kojos murzinos. Kitas šviesaus veido. Spindinti šypsena. Po laistymo čiurkšle ką tik prasibėgo.
Visai nepalengvina tėvavimo mažių skirtumai.

Kelionės pabaigoj brangiausioji paklausė vaikių:
— Kur mes esam?
Nežinau kokio atsakymo tikėjos. Gal norėjo išgirsti, kad jau pas tetą atvažiavom, bet gavo patį tiksliausią.
— Čia! – iš galo sušuko mažiaus.
Ir nepasiginčysi.

— Sulūžo! – suriko mažius stodamasis nuo puoduko.
Pribėgau tikrinti ar nenutiko nelaimė su mobiliuoju unitazu.
Vaikius džiaugsmingai rodydamas į rezultatą dar kartą suriko:
— Sulūžo! Sese, ateik! Žėk!
— Ne! – sustabdžiau dukrą. — Neik! Užteks, kad man reikia grožėtis.

Visada bus rėkimas. Užsigavo – rėkia. Užgavo – rėkia. Liūdi – rėkia. Pamatė kažkokį vabaliuką ant žemės – rėkia. Vabaliukas užlipo ant kojos – rėkia. Padarė kokia nesąmonę – rėkia.
Visad rėkia, nes reikia perrėt būties gausmą, savo brolį ar sesę ir gauti dėmesio.

Prisimenat, prieš beveik savaitę rašiau kaip kaimynai iškvietė policiją vaikiams. Tai šiandien buvo tad dieną kai pats jiems pareigūnus būčiau pakvietęs.
Perkaitusios visų galvos bei nervai.