Žyma: papathings

Kol nebuvo vaikių, grindys man buvo grindys. Su pirmu mažium viskas pasikeitė. Dabar grindys man yra kėdė, lova, kartais stalas, bu susirenku išdrabstytą maistą ir suvalgau. Dar klupykla, nes puolu ant kelių prieš savo atžalas ir lenkiuosi po sofa ieškot žaislų.

Su tai robotais siurbliais išpindėji. Dabar jau noriu, kad paskui sausainius valgančius vaikius važiuotų, įsitaisytų šalia ant sofos ir tyliai burgzdamas išrinktų trupinius iš baldo klosčių.
Ai dar galėtų kavos padaryt, pusryčius…
Ir vaikius užmigdyt.
Ar daug noriu?

Na ir naivuolis. Vieniems visą gyvenimą nepavyksta išmokt, o jis tikėjosi iš pirmo karto. Vaikel, dar daug kartų man teks tau padėt, prilaikyt. Nukreipti, taip sakant.
Na o dabar. Dabar prisiusiojai balą ant grindų ir nei lašas nepateko į puoduką.
Tu iš vis, taikeis?

Išmoks vaikiai kalbėt, pasikalbėsim iš širdies. Aga, kurgi ne. Kažkoks ginčų klubas atsidarė. Tas patinka, anas nepatinka, to nori, ano nenori, šitą rengsis, kito ne, tie batai, ne kiti.
O kai pradeda atviraut, šneka sava kalba, kuris nesuprantu.
Tai tiek tų pokalbių.

Bet tai kai faina. Dukra kokia vaikšto, švelniu balseliu kažką dainuoja. Atrodo, kad apdainuoja sunkią moters dalį, o gal paprasčiausiai ką mato tą sudeda dainon. Tačiau kas kelis posmus, ji vis užstaugia piktai:
– Ahrrr! – ir toliau tęsia malonų leliakinimą.

Yra toks pasakymas: „point of no return“. Tėvams, tai atstumas, kuri gali nueit nuo mašinos, kad grįžimas netaptų pragaru. Vaikių energijos, nuotaikos ir užkandukų turi užtekt ir grįžimu.
Todėl geriausia vaikščiot ratais aplink bazę, kas tai bebūtų, namai ar mašina.

Kai ilgai prie būdos pririštas šuo nutraukia grandinę, jis nebežino ką daryt. Tai čia apie mane. Brangiausioji padovanojo man kelias dienas laisvės.
O aš? Prasedėjau iki išnaktų prie darbo, o kitą dieną nuėjau beveik trim kilų.
Palaikau dirbtinį krūvį, kaip su mažiais.

Sijonams ne! Netinka, nepatinka, mažė net nežiūri ton pusėn.
Tačiau suknelėms taip! Palaidinėms su kirbatkom, didelis taip!
O jei kas netyčia nepamatė, kokią gražią suknelę manoji mažė apsirengus, ji pasiruošus pasakyt:
– Mano gazi sukeneele!
Pabandyk tik neįvertint.

Prie darželio privažiuoja juodas autobusiukas. Iš jo iššoka kaukėti žmonės. Skubėdami iškrauna tris mažius, priduoda ir į darbą. Autobusiukas dingsta iš akių.
Iškart matai kam darželio uždarymas būtų skaudus, o kam į viską nusispjaut.
Kaukėtų vaikdirbių mažuma.

Kartais taip tingim vaikių nepasidalinimo karus kovot, kad imam ir paslepiam kokį daiktą, kad nei vienam netektų.
Pavyzdžiui, mes jau kelias savaites indaplovėj kavojam plastikinį, baisiai nepatogų, raudoną šaukštelį.
Įkalintas vardan mūsų ramybės. Ilsėkis tamsybėse.