Žyma: papathings

Patarkit. Kiek kartų reikia kviest vaikių kavinėj valgyt prie stalo iš žaidimų kampelio, kad negraužtų sąžinė ir galėtum ramiai pavalgyt? Jie vis vien neateis, liks alkani. Bet noriu žinot, ar visąlaik, kol kavinėj, monotoniškai šūkaliot, ar užteks kokių trijų kartų.

Manieji vaikiai tikri meno gerbėjai. Jei pataikom bevaikštant po miestą į skulptūrų parką, mažiai jau ir ten. Galvojau, kad čia tik mano, tačiau kartą ANT vienos skulptūros susirinko penki šarančiai ir kažką intensyviai aptarinėjo. Bėgo prie kitos, garsiai diskutavo.

Atostogų savaitgalis atnešė nušvitimą. Pirmą dieną dairiaus ir vertinau kaimynus, bijodamas už sienos turėt tūsovščikus.
Pirma rytą supratau, kad ne aš turiu bijot, o kaimynai.
Kas norėtų pradėt atostoginį šeštadienio rytą dar prieš septynias?

Jei jūsų mažius jau supranta kas yra tvarka ir taisyklės kelyje, o išėjus pasivaikščiot jau po kelių žingsnių pasiprašė ant rankų, ieškokit pėsčiųjų tako ženklo. Parodykit jį ir pasakykit, kad nešt neleidžia žiaurios bei negailestingos kelių eismo taisyklės.

Aš ir šiaip nemėgau Basanavičiaus gatvės Palangoj. Tačiau su vaikiais jos vengsiu dar labiau. Ten atrakcionas, ten balionas su Elza, čia žaisliukai. Gatvės erzelyje dar manieji paveldėtojai rodydami į skirtingas puses reikliai kartoja:
– Noiuju, noiuju, noiuju.

Tėvaujant atsiranda keistų norų. Išsimiegot. Ramiai ir lėtai pavalgyt. Pasėdėt ramiai ant suoliuko be nerimo ir šokčiojimo dėl mažių.
Dabar pavyzdžiui noriu truputį apglušt. Bo vaikiai naudoja spiegimą kaip masinį tėvų erzinimo ginklą.

Tėvaujant rodos, kad esi skilę pusiau. Kalbuos su mama apie literatūra, tuo pat metu šnekinu dukrą ant puoduko:
– Padarei?
– Bet kitą vertus… – tęsiu intelektualų pokalbį.
– Nuvalyt? – klausiu mažės.
– Gal, tačiau… – diskutuoju toliau.
– Ooo, koks didelis kakutis!

Kai vienas vaikis papuola į krizę ir reikia visų pastangų tai įveikt, aš esu dėkingas…
Dėkingas kitam mažiui, kuris tuo metu vaikšto aplink ramus, leliakina ar žaidžia sau.
Nes dvigubo smūgio neatlaikyčiau, tada namuos turėtume bent tris krizes iš karto.

Nuo vaikystės žinau būdą keliaut laike ir erdvėj. Užmiegi kelionės metu, atsibundi jau vietoj ir ateity. Aišku, manęs diržais prie kėdutės nerišo. Nebuvo kėdučių.
Mano vaikiai taip pat taip keliauja. Tik viena bėda, po tokių kelionių ilgai jų nepasiveja gera nuotaika.

Ach tas mielas cirpiantis putplasčio garsas. Ir kaip faina tuo garsų erzinti savo sesę. Ne, čia ne apie vaikius. Čia aš nesąmoningai kankina savą sesę.
Kaip ir aišku kodėl manieji negali sustot viens kitą erzinę. Tai nevaldomą, tai įgimta, tai niekur nedings.