Žyma: papathings

Ant Šatrijos kalno patyriau keista gyvenimo metaforą. Vaikis paknupstom lipa aukštyn. Aš iš paskos, bet ne per greit, mažius nori būt pirmas, nori būt kalno karalius.
Iš paskos, ramiai ir tzykiai pėdina mano tėvai, Senučiai. O aš grežiojuos, tai į vaikį, tai į tėvus.

Ruošiu vaikių rytdienai. Pasakoju, kad laukia ilga kelionė, toli važiuosim. Mažius entuziastingai klausia:
— Kas ten bus? Kas ten bus?
Susimąstau. Pauzė…
— Chm… Kapinės.
Gerai, kad jie dar visko nesupranta.

Ech tie broliškos meilės momentai. Abu susėdę draugiškai dėlioja dėlionę. Ir jiem nusispjaut, kad tėvas skuba, kad jie vėluoja į darželį, kad vis dar su pižamom, nešukuoti.
Svarbu pačiu netinkamiausiu metu elgtis gražiausiai per visą savaitę.

Vaikiai parsinešė iš darželio… Dar vieną nesąmonę. Dabar jei tik užmato, kad kits turi kažką ko jam reikia prasideda:
— Reikia dalintis!
— Reikia dalintis!
Primokė sakyt, bet dalintis tai neišmokė. Bet gerai, šitą frazė it signalizacija prieš artėjančias muštynes.

Ne taip sūrelį išlupau. Drama. Vaikiui gyvenimą suėdžiau. Šaukia, trypia. Atkartoju sūnui jo emocijas. Po truputį aprimsta.
Brangiausiajai giriuosi.
– Parodžiau kaip iš šalies atrodo. Suprato.
– O gal pamatė, koks gali būt durnas tėvas ir išsigando? – suabejojo žmona.

Vakaras. Vaikiai lovose. Suprantu, kad nėra meilesnės akimirkos tėvavime, kaip tos kelios sekundės prieš jiems nugrimztant į miegą, minutės iki mažių kvėpavimas išsilygina.
Jetau, kaip aš myliu savo vaikius, kai jie užmiega po ilgos dienos.

Vaikiai auga ir juos reikia mokyti, patikėti naujas užduotis, ugdyti naujus gebėjimus, bet… Nu nafig…
Flomasteriai. Vienas peckioja stalą, lapą, rankas ir suknelę. Antras juodu markeriu išreiškia trimačio egzistencinę krizę paišydamas juodus ratilus.

Mažei dėliojant dėlionę nukrenta detalė.
— Tete, paduok!
Lenkiuos paimt, įsiterpia Brangiausioji:
— Ką reikia sakyt? – pradeda mandagumo pamoką.
Mažė prieina, paima mane už rankos, timpteli žemyn, kad paimčiau detalę, pakeliu.
— Saunuolis, – santūriai įvertina vaikė.

Iš antro aukšto nusileidusi Brangiausioji burbtelėjo:
— Du debilai…
Įsiklausėm į viršuj vykstančias batalijas. Klyksmai, ryksmai, spiegimas. Klausiamai ir guodžiančiai pažiūrėjau į ją.
— … mes, – atsidusdama pabaigė sakinį mano akių šviesa.
Abu klausėmės vaikių.

Rodos auga hakerė. Nieko blatno dar nemoka. Neatrakino telefono, nenulaužė biometrinių daviklių. Paprasčiausiai sėdi ir dėlioja 70 dalių puzzlą. Nu kaip dėlioja, paima detalę ir taiko, tai vienur, tai kitur.
Taip sakant, brute forceina. Gi sakiau, kad nieko ypatingo.