Žyma: papathings

Augint vaikį lengva. Jei visi sveiki, viskas paprasta. Bet tik sugalvoji augint daugiau, tada prasideda įdomumai. Nes net du, gal net keturis turėt būtų lengva, jei nereiktų jų vieno nuo kito saugot.
110% energijos iššvaistom saugodami taiką namuose.

Prisidirbom. Kieme su kaimynais pasėdėjom su picom, bulvytės, vaikiais ir susilaukėm policijos, nes vaikiai skardžiabalsiai.
Mažiams atrakcija. Vienas net gavo tazerį pačiupinėt. Tėvai gi gavo progą paspėliot kas pasiskundė.
Balius užsitęsė iki išnaktų, 21 valandos.

Tokia karšta vasaros pradžia, aišku, kankina, bet sutikit, aprengt mažius dviem, trimis daiktais ir su kepure išstumt į lauką, kaifas. Tai ne tas žiemos košmaras, kai reik susidėliot viską prieš rengiant, kad tik ko nepamiršt surinkinėjant termoziliacinę matriošką.

Sakoma, kad jei nori nupirkt gerą dovaną, reik pirkt tokią kokios pats norėtum. Žiūrėdamas į žaidžiančius vaikius supratau, kad visi pramogauja su svetimais daiktais.
Tad jei pirksit žaislą atžalom, imkit tokį, kokį turėtų kaimynų vaikiai.

Kiekvienas vaikis turi savitą miego ritualą. Sūnui reikia, kad jam matant vartyčiau kokia jo knygutę, o dukrai… dukrai būtinai reik prieš miega susipykt. Po to greit susitaikom, ji pasako: „duok ranką“. Ir taip sukibus su vaikdirbiu, vienu ar kitų, užmiega.

Anksčiau atrodė didelis iššūkis pabūt vienam su dviem vaikiais. Dabar jau kaip ir normaliai. Tai supratau kodėl. Ne aš kietesniu tėvu tapau, mano mažiau paseno. Kadanors sėdėsiu su abiem vaikiais ir anys aplink tik šokinės,.. nieko nereiks daryt, tik anūkus prižiūrėt.

Draugystės pradžioj brangiausioji sužavėjo savo bistrumu drabužių parduotuvėj. Šiandien supratau, kad vaikiai paveldėjo šį gebėjimą. Tik ne drabužių parduotuvėj tai pastebėjau, o Karo muziejuje. Veik visur bėgom varėm. Net norėjusi apie ANBO papasakot gidė nesulaikė.

Anksčiau jei sugalvodavai vakare ilgiau su draugais pasėdėt, reikdavo gaut vizą. Dabar viskas kitaip. Nugirdau pokalbį.
— Matai koks aš geras vyras tėvas. Mane vis kviečia į miestą pasėdėt, pagert, o aš su šeima, vaikais.
— Tu Galimybių paso neturi, – nusodina žmona.

Lauke karšta, namie tvanku. Naktys šiltos ir beveik be vėjo. Vanduo visuose baseiniukuose, kibiruose bei ežeruose nuostabiai šiltas.
Tai kaip po velnių galima persišaldyt? Kiba per arti prie atidaryto šaldytuvo stovėjo vaikiai?

Išeinu vienas į kaimą. Pasivaikščiot. Pamatau JĮ. Geltoną, didelį, stovintį skersai kelio. Pagalvoju apie mažių. Nufotkinu. Ir nešu greiderio fotkę vaikiui parodyt.
Gal ateity mažiui nusiųsiu panašią nuotrauką per messengerį, o jis pamanys, kad tėvukas išprotėjo.