Žyma: papathings

Ką reiškia turėt vaikų? Vyrai, žinot kai kur nors užmatot kaip kažkas gauna stipriai per… į klyną. Ir tada per visą kūną pereina toks šiurpulys. Žinot tą jausmą?
Tai toks pat jausmas nugelia kiekvieną kartą kai vaikiai užsigauna ar parodo popą.
Svetimo skausmo būna.

Patėvėji ir viskas pradeda suktis apie mažių fiziologines funkcijas. Kiek jie miega, valgo, kakoja, sisioja. Kiek temperatūros užsidirba sirgdami. Kiek turi dantų, plaukų, nagų.
Ir koks apima džiaugsmas, kai po vienos ar kelių funkcijų failinimo, viskas pradeda veikt.

Pasiimu vaikius iš darželio. Vienas sėdi ant žemės, karštos po dulkes, mašinytes varinėja. Veidas paišinas, rankos pilkos, kojos murzinos. Kitas šviesaus veido. Spindinti šypsena. Po laistymo čiurkšle ką tik prasibėgo.
Visai nepalengvina tėvavimo mažių skirtumai.

Kelionės pabaigoj brangiausioji paklausė vaikių:
— Kur mes esam?
Nežinau kokio atsakymo tikėjos. Gal norėjo išgirsti, kad jau pas tetą atvažiavom, bet gavo patį tiksliausią.
— Čia! – iš galo sušuko mažiaus.
Ir nepasiginčysi.

— Sulūžo! – suriko mažius stodamasis nuo puoduko.
Pribėgau tikrinti ar nenutiko nelaimė su mobiliuoju unitazu.
Vaikius džiaugsmingai rodydamas į rezultatą dar kartą suriko:
— Sulūžo! Sese, ateik! Žėk!
— Ne! – sustabdžiau dukrą. — Neik! Užteks, kad man reikia grožėtis.

Visada bus rėkimas. Užsigavo – rėkia. Užgavo – rėkia. Liūdi – rėkia. Pamatė kažkokį vabaliuką ant žemės – rėkia. Vabaliukas užlipo ant kojos – rėkia. Padarė kokia nesąmonę – rėkia.
Visad rėkia, nes reikia perrėt būties gausmą, savo brolį ar sesę ir gauti dėmesio.

Prisimenat, prieš beveik savaitę rašiau kaip kaimynai iškvietė policiją vaikiams. Tai šiandien buvo tad dieną kai pats jiems pareigūnus būčiau pakvietęs.
Perkaitusios visų galvos bei nervai.

Vienos pratybos tas tėvų gyvenimas. Tai pratini prie puoduko, prie šaukštuko, prie atskiros lovos, prie darželio. Treniruoji dėkot, tada paprašyt.
O tada kas nors nutinka ir viskas iš pradžių. Vasaros atostogos darželyje. Bijau, kad nereiktų vėl treniruot pratinimosi.

Kai vaikiai išvažiavo pasisvečiuot namuose nėr ko tvarkyt. Žaislai
savo vietoj, trupiniai nesitrupina. Daugelis daiktų tvarkingai guli ten kur padėti ir tyliai renka dulkes. Jei ne Katinas tai robotas siurblys neturėtų ką veikt.
Ir tylu… bais tylu namuose.

Šiaip tai skeptiškai buvau nusiteikęs kai brangiausioji pasiūlė į Karo muziejų nuvesti mažius. Atrodė, kad per smulkios jų galvelės tokiems dalykams. Tačiau visą savaitę dukra prieš užmigdama prisimindavo „Lituanica’os“ nuolaužas.
Įspūdį paliko. Vadinasi ne veltui.