Žyma: papathings

Ech tas metų laikas. Gatvėje raudos, kieme raudos, prie durų raudos. Viduj raudos. Einant atgal vėl graudulingi virkavimai visur.
Va toks tas rugsėjis darželyje. Vasaros ir laisvės gedėjimas.

Kieme kalbėjau su besilaukiančia kaimyne. Man visad įdomu kokį vardą išrenko ateinančiam, tai pradėjau kamantinėt. Paaiškėjo, kad planuoja pavadint tuo pačiu vardu, kurį nešioju aš.
Vienžo, jei sužinosiu, pasirinkus kitą variantą, tai nekokį įspūdį būsiu palikęs.

Matyt yra kažkas tokio, kad vyras turi vaikių, veda darželin, parsiveda. Per visą šitą mažių reikalą mano telefone padaugėjo jaunų, išsilavinusių moterų kontaktų.
Ko norėt, kaip kitaip priskambinsiu į darželio grupę, kad manuosius pasiimtų ir palaikytų iki vakaro?

Mažoji susikaupus spaudo popitą.
— Dukra, žinai ką? – klausiu.
— Ką? – nepakeldama akių perklausia mažoji.
— Aš tave myliu. O tu mane?
— Taip. – tęsia žaidimą.
— Duok popitą, ką?
— Ne! – griežtai atsakė mažė.
Dabar žinau ką myli labiau.

Jaučiu faina darželio auklėtojoms. Susirinko vaikų būrys. Visi nauji, o tėvai… Tėvai ačiū dievui su kaukėm. Nėr ką čia daug atsimint. Svarbu tik dienos pabaigoj nesumaišyt bedalinant.

Aš turiu teisę belenkaip surišti dukrai plaukus, nes man geriausia šukuosena yra plikai skusta galva.
Nepatinka mano surištos kasytės? Tėvukas užkurs tuoj skutimo mašinėlę.

Suvirpa širdis išgirdus mažių sakant: „Aš tave myliu.“. Dukra mane tai myli, tai ne. Brangiausioji dažniau susilaukia tokio pripažinimo. Bet išdavė, kad nėr čia ko baisiai tuo džiaugtis, nes nugirdo mažę sakant:
— Jūra, aš tave labai myliu.
Man niekad nesakė „labai“.

Kartais, kai vaikiai daro kokią nesąmonę, nusvyra rankos, sukrentu į kuprą ir tyliai klausiu:
— Ką jūs darot?
Brangiausioji galvoja, kad man jau viskas, bet aš tik persikraunu. Išvalau perpildytą kantrybės taurę. Kad galėčiau dar kelias akimirkas tvert tas nesamones.

Dabar vaikių toks amžius kai juos mokom… BIJOT. Anys nesidairydami varytų per gatvę. Kištų pirštus kiekvienam ožiui/asilui/žąsinui į žabtus. Bet dabar pats bijau, kad laiku nesustosiu ir iš inercijos vien tik baimės juos ir mokysiu vadindamas tai atsargumu.

Iš pradžių ji lakstė paskui kažkokį žąsiną. Po to vaikėsi kelis gaidžius. Jau kabinos asilui ant kaklo, bet užmatė kumelį, tai nusekė paskui. Vėliau taikės susidraugauti su aktyviu triušiuku, bet galiausiai susirado ožį.
Čia žvėrinčiuj, kas manęs laukia ateity?