Žyma: papathings

Prisidirbi tų vaikių, o po to dirbt negali. Arba jie serga ir tenka imt biuletenius vieną po kito, arba pasilikus ligoniuką namuos bergždžiai bandai art nuotoliniu būdu.
Dukra prisėda šalia:
– Man liūdna. Duok ranką.
Laiko, nepaleidžia. Na tai sėkmės man darbuos.

Supranti, kad vaikiai užaugo, kai jie pradeda kažką chimyčint ir pakišinėt viens kitą.
– Kas nori susitvarkyt žaislus? – apsimesdami demokratais klausiam mažių.
– Sese! – pirmas spėja sušukt sūnus.
– Brolis! – ataidi pavėluotas pasiūlymas iš dukros.

Kaip dukrai paaiškint, kad Kalėdų, ištęsto gimtadienio dovanų lietus pasibaigė? Kaip išdėstyti, jog svečiams atvykus ar svečiuojantis, nebesitikėtų dovanų? Nekaulytų jų.
Bet, kita vertus, sūnaus gimšė tuoj, tad gal karts nuo karto ir jai kas nubyrės.

Važiuojam. Atsisuku. Vaikiai susikabinę už rankų. Aš jau pradedu persisukęs juos išskirinėt, bet pasirodo, čia gražus, draugiškas rankų padavimas. Na bent jau buvo kokią minutę, nes po to prasidėjo įprasta broliškos ir seseriškos meilės raiška. Viskas vėl normaliai.

‘Aš tai kitaip vaikius auklėčiau’, pagalvoju kiekvieną kartą išgirdęs isterikuojančius mažius, bet tada suprantu, kad čia maniškiai vėjus kelia.
Ką padarysi, teks palaukt kitų galimybių, idant galėčiau pasidalint ‘ekspertinę’ nuomonę.

Kartais gerai nebūt populiariam. Vat mano brolis yra pagirtas ir mylimas tarp visų sūnėnų ir dukterėčių, tad kiekvieną šeimos susiėimą ans praleidžia apspistas vaikių.
Na o mes, nepopuliarūs dėdės ir tetos, sėdim sau ramiai, valgom, toj retoj ramybėj.

Prisiauginom princesę ant savo galvos. Nu kaip princesę, gal kokia imperatorienę-žiežulą. Į ką tie mažių pokemonai evoliucionuoja?
Kodėl žiežula? Nes darželio auklėtoja klausinėja kaip su tokia valdinga, įnoringa vaike tvarkomės.
Mūsų patarimo reikia ugdymo profui.

Viskas, mažė pasmerkta žiauriam realizmui. Negana, kad mūsų katinas gavo Katino vardą, tai dukra žaisliukui suteikė… Žaisliuko vardą.
Ryškiai, gausim anūką vardu Vaikas. Nes mažiai gi turi pavaryt geriau nei jų gimdytojai.

Laukiau tos dienos, kada galėsiu nebekreipt dėmesio į ženklinimą ant pakuočių: ‘netinka vaikams iki trijų metų’. Iki tol vis turėjau galvot pasiteisinimą jei kas paklaustų: ‘tavo gi viens trijų neturi’. Bandyčiau sukt uodegą sakydamas: ‘čia ne man, draugo mažiui’.

Bėda, kai vaikių gimtadieniai arti Kalėdų. Dar nespėjo atsidžiaugt Senio suneštom, o jau reikia žaist su gimtadienio dovanom.
Visiems sveikintojams dvigubas vargas, nes tenka pirkt paguodos dovanėlę ir tam, kurio gimšė dar tik bus.
O mes tik stebim žaislų okupaciją.