Žyma: papathings

Vaikiai parsinešė iš darželio… Dar vieną nesąmonę. Dabar jei tik užmato, kad kits turi kažką ko jam reikia prasideda:
— Reikia dalintis!
— Reikia dalintis!
Primokė sakyt, bet dalintis tai neišmokė. Bet gerai, šitą frazė it signalizacija prieš artėjančias muštynes.

Ne taip sūrelį išlupau. Drama. Vaikiui gyvenimą suėdžiau. Šaukia, trypia. Atkartoju sūnui jo emocijas. Po truputį aprimsta.
Brangiausiajai giriuosi.
– Parodžiau kaip iš šalies atrodo. Suprato.
– O gal pamatė, koks gali būt durnas tėvas ir išsigando? – suabejojo žmona.

Vakaras. Vaikiai lovose. Suprantu, kad nėra meilesnės akimirkos tėvavime, kaip tos kelios sekundės prieš jiems nugrimztant į miegą, minutės iki mažių kvėpavimas išsilygina.
Jetau, kaip aš myliu savo vaikius, kai jie užmiega po ilgos dienos.

Vaikiai auga ir juos reikia mokyti, patikėti naujas užduotis, ugdyti naujus gebėjimus, bet… Nu nafig…
Flomasteriai. Vienas peckioja stalą, lapą, rankas ir suknelę. Antras juodu markeriu išreiškia trimačio egzistencinę krizę paišydamas juodus ratilus.

Mažei dėliojant dėlionę nukrenta detalė.
— Tete, paduok!
Lenkiuos paimt, įsiterpia Brangiausioji:
— Ką reikia sakyt? – pradeda mandagumo pamoką.
Mažė prieina, paima mane už rankos, timpteli žemyn, kad paimčiau detalę, pakeliu.
— Saunuolis, – santūriai įvertina vaikė.

Iš antro aukšto nusileidusi Brangiausioji burbtelėjo:
— Du debilai…
Įsiklausėm į viršuj vykstančias batalijas. Klyksmai, ryksmai, spiegimas. Klausiamai ir guodžiančiai pažiūrėjau į ją.
— … mes, – atsidusdama pabaigė sakinį mano akių šviesa.
Abu klausėmės vaikių.

Rodos auga hakerė. Nieko blatno dar nemoka. Neatrakino telefono, nenulaužė biometrinių daviklių. Paprasčiausiai sėdi ir dėlioja 70 dalių puzzlą. Nu kaip dėlioja, paima detalę ir taiko, tai vienur, tai kitur.
Taip sakant, brute forceina. Gi sakiau, kad nieko ypatingo.

Man patinka tėvaut. Ypač ugdyt naujus mažių įgūdžius.
Pavyzdžiui mokom vaikius mandagumo. Tai dabar stovim viens prieš kitą, pikti, susierzine ir labai negražiai, nemandagiai mokomės mandagumo.
Myliu tėvavimą.

Esu afigenas tėvas. Vaikiai nuo manęs neatstoja. Reikalauja dėmesio. Jau kelias minutes jie kartoja:
— Tete, p(r)aasau, daa(r) padaa(r)yk!
Truputį pasilaužau, bet darau. Vaikiai krykštauja, juokiasi, o pats stipriai kramtau gumą, ruošiuos dar vienam burbulo pūtimui.

Turim tradiciją, prieš einant miegot atsibučiuojam. Kartais, skubėdami pamirštam. Brangiausiojos iš miegamojo:
— Rapolai, ateik duot dukrai bučkį!
Kuičiuos nuo migdomo sūnaus. Atsiprašinėju. Sakau greit grįšias. Pasigirsta dukros balsas:
— Apalai, ateik! Duok bučkį!