Žyma: papathings

Vaikis pasakoja apie darželį:
– Mane pastūmė, nukritau į balą. Miriau.
– Mirei? – perklausiam.
– Jo, – patvirtina.
– Mane pastūmė, nukritau į balą. Nieks nepadėjo. Miriau, – pasakoja antras.
Pikta ant darželio, nepranešė, kad mūsų vaikiai mirė. Sėdim su nabašnykais.

Su vaikiais nepaliūdėsi. Visad linksmybės. Jie visad suras pretekstą dėl jo susipykt. Dėl balionų, dėl lipdukų, dėl knygučių, dėl kokio poperėlio.
Dabar kaip Rusija su NATO, riejas dėl to kur kas gali dėliot savo žaisliukus. Viens kitą bando perrėkt:
– Čia mano vieta!

Kalbėtis su vaikiais labai įdomu. Vat užmatė ant peties nudraskytą spuogą ir jau visą savaitę turim pokalbių temą. Vis turiu parodyt. Atsakinėt į klausimus ‘Kas padarė?’ ir ‘Skauda?’.
Dabar baisu, kad per greit neužgytų. Nebūsiu įdomus mažiams. Nebus apie ką šnekėt.

Vaikis turi naują vadą. Retkarčiais priekaištingai namiškiam taria:
– Auklėtoja sakė…
Aišku, nieks neklauso namuos auklėtojos. Mažius ir pats nelabai paklūsta taisyklėm, kurias jo autoritetas darželyje dėsto.
Vienžo, ta pati anarchija, bet vienu viršininku daugiau.

Vaikiais negali pasitikėt. Supykę prižada, kad nedraugaus, kad eis su Brangiausiąja miegot ir nereiks manųjų migdymo paslaugų. Aš visas toks ‘yes’ su šauktuku. Laisvas vakaras. O tada mažius gailiai:
– Tete, einam miegot…
Melagiai, apgavikai…

Kai prisninga nori, kad kiemsargis greičiau nuvalytų takus. Tačiau kai išvarai į kiemą tempdamas rogutes su dviem vaikiais, kurie tave ragina: ”Tete, greičiau! Bėk!”. Tada pradedi norėt tingaus kiemsargio, nes džiaržgiantis metalo per šaligatvį garsas veda iš proto.

Pakyla vaikis nuo puoduko. Nužvelgia rezultatą ir džiaugsmingai įvertina rodydamas į pasiekimus:
– Tete, du leles!
Šiaip tai vienas didelis ir trys maži. Bet čia detalės. Mažius dar kart pažvelgia. Dar džiaugsmingiau:
– Menulis?!
Kaip ir įsižeidžiau, kad tėtės nemato.

Savankiškėja vaikis. Auga. Anksčiau vidury nakties pasigirsdavo gailus:
– Teeete!
Šokdavau ir bėgdavau vaikį ramint ar parsivest į mūsų lovą. Dabar rytais su Brangiausiąja vis bandom suprast, kada ans atsliūkino ir įsirangė tarp mūsų. Matyt turim namie nindzę.

Kai už lango tokios pūgos ir šalta žiema, malonu naktį netikėtai atrasti šalia šilumos kamuolėlį, tcikiai įsliūkinusį vaikį. Viskas gerai, kol ans nepradeda per miegus spardyt savo gamintojų ar knarkimu permušt tėvo parpimą.
Idilė. Trūksta tik židinio spragsėjimo.

Pirmi dukros žodžiai Brangiausiajai vos tik išėjus pro darželio duris:
– Aš šiandien nieko nemušiau! – sušuko ant viso kiemo.
Iškart atlėgo. Reiškia, šiandien su policija reikalų neturėsim.