Žyma: papathings

Pasakymas esą mažiai yra angeliukai, kurie nuo debesėlio nusileidžia į mūsų gyvenimus yra labai perdėtas. Greičiau jau demonai, kuriuos reikia sutramdyt. Nes nu niekaip kitaip negaliu paaiškint jų sadizmo, kai pasiskundžiu, kad kažką skauda. Būtinai gausiu smūgį popą.

Patinka dienos, kai visa šeima gyvena tuo pat ritmu. Faina, kai visi būna gerai nusiteikę, pilni energijos.
Šiandien džiaugiuos, kad po šeimos šventės, visi draugiškai norim tik vartytis ant sofos ir žiūrėt multikus.
Šiaip žiūrėtume ką nors kitą, bet tiks ir multikai.

Giminės šventė. Vaikiai nusilakstę. Nusidūkę. Vienas stiklinėm akim, kitas dar stūmdo balionus, tačiau šie jo nedžiugina.
Miego eit nenori. Aprengt pižamom vis vien veržias atgal į balių. Kaip su kokiais girtuokliais reik kovot, įtikinėt, guldyti.

Sugadino darželis vaikius. Kol sirguliavom, visi buvom namie jokių ten pieštukų, jokių poguliukų. Vaikiai, šnai, ir miega devintą. Dabar gi, grįžta pamiegoję iš darželio. Pilni energijos. O mes tai darbe nepamiegam. Tūsintis? Dėliones dėliot iki išnaktų?

Dėlionių diena. Prieš darželį komandinis dėliojimas. Vakare konkurencinis, kas greičiau. Tiek ryte, tiek vakare, mažiai naudojosi atrastu malonumu. Galėjo susipykt, susimušt, bet paskutinės detalės įstatymo kaifo viens kitam neužleido.
Dar viena piktumų priežastis.

Toks keistas jausmas. Žinau, kad papapėjęs tapau geresniu. Tipo daugiau kantrybės, empatijos, geriau susivaldau. Tačiau žinau, kad nesu bais geras tėvas. Tai dėl vieno, tai dėl kito dalyko nusiviliu savim.
Tad sprendžiu, aš pagerėjau ar pablogėjau. Ar tas ant to?

Ką jūs su ta pridėta valanda darot?
Mes tai einam iš proto. Nesuprantam kada čia vaikiams valgyt duot, kada praust, kada migdyt. Nori pažiūrėt pro langą, o ten naktis.
Buvo po šešių penkiolika vakaro.

Ant Šatrijos kalno patyriau keista gyvenimo metaforą. Vaikis paknupstom lipa aukštyn. Aš iš paskos, bet ne per greit, mažius nori būt pirmas, nori būt kalno karalius.
Iš paskos, ramiai ir tzykiai pėdina mano tėvai, Senučiai. O aš grežiojuos, tai į vaikį, tai į tėvus.

Ruošiu vaikių rytdienai. Pasakoju, kad laukia ilga kelionė, toli važiuosim. Mažius entuziastingai klausia:
— Kas ten bus? Kas ten bus?
Susimąstau. Pauzė…
— Chm… Kapinės.
Gerai, kad jie dar visko nesupranta.

Ech tie broliškos meilės momentai. Abu susėdę draugiškai dėlioja dėlionę. Ir jiem nusispjaut, kad tėvas skuba, kad jie vėluoja į darželį, kad vis dar su pižamom, nešukuoti.
Svarbu pačiu netinkamiausiu metu elgtis gražiausiai per visą savaitę.