Žyma: papathings

Lipdukai. Vaikiai per kelias minutes suklijuoja viską vienoj vietoj ir po to žiūri alkanom akim.
Supratę daugiau negausia, eina jų ieškot. Nulupineja net nuo bananų. Va mažius, nuklijavo automobilio langų skysčio talpos etiketę, dabar visur ją klijuoja ir perklijuoja.

Ir nežinau, ar čia didžiuotis, ar degt iš gėdos, kai mažė tik įžengusi į namus praneša:
– Aš šiandien nieko nemušiAu!
Kaip ir gerai, bet… buvo dienų, kai to pasakyt ji negalėjo.

Kartais rodos, kad manęs nėra. Vaikiai pradeda artėt prie pasaulinio karo, kur stumdos, pešas, draskos. Bandau juos sulaikyt. Sustabdyt. Nulis reakcijos. It būčiau vaiduoklis.
Tad arba prasideda mini apokalipsė, arba tėvas turi vaiduokliškom grandinėm žvangint.

Kaip ir daugelis laukiu pavasario, bet ne dėl to, kad ten paukščiukai, vabaliukai, gėlytės. Laukiu šiltų dienų, kai nebereiks vargt su žieminiais vaikių šarvais ir bus galima laukan juos vest plikus nuogus su batukais.

Vaikiai namie, šalia žaidžia. Aš skaitau knygą. Jaučiat, SKAITAU!
Tiesa, sėdžiu žaislų uragano akyje. Aplink lėlytės, kaladėlės, mašinytės. Viskas ūžia, viskas gaudžia. Bet aš skaitau, baigiu jau antrą sakinį perskaityt.

Kol mokai mažius būt mandagiais, daryt tam tikrus dalykus, užsiknisi. Gali praeiti menesiai, kol jie įsisavins dalykus. Bet juk galima pabajeruot. Pavyzdžiui, kad kiekvieną kartą į mane ar Brangiausiąją kreiptųsi:
– Taip, kūrėjau!

Atsiimu darytinius. Mažės auklėtoja:
– Šiandien negerai elgėsi. Papasakok tėčiui.
– Mušiau draugę. Per galvą daviau, – ir užsimojus rodo kaip.
– Negalima taip, – auklėtoja bando auklėt.
– Negalima?! – baisiai nustebus perklausia dukra.
Prunkščiam abu su auklėtoja.

O jūs matot kiek daug mirties multikuose? Frozen. Encanto. Ferdinand. Soul. BigHero6. Up. Coco tai iš vis, ten visi nabašnikai skeletai.
Tad nieko keisto, kad mirtis dažna mūsų su vaikiais pokalbių tema.
O ką jūs aptarinėjat valgydami blynus?

Sulaužėm tabu. Mažė namuos garsiai aiškina:
– Aš turiu vu(l)va. Mama turi vu(l)va. Tu neturi, – sako ji man.
– Neturiu, – patvirtinu.
– Ką turi?
– Penį.
– Penį. Tete turi peni, brolis turi penį.
Vienzo, dabar tikrai viską išplepės daržely ir visi žinos ką mes turim.

Lydėjom kolegę dekretan. Apsivaikavę bandė dalintis patirtimi, bet būnant insaideriu kiekvienam pasakojime jaučiau nutylėjimą.
Mažių atėjimas sugriauna gyvenimus. Šnai ir seno gyvenimo nėr. Staiga turi visiškai kitokį, naują pasaulį. Kaip apie tai papasakot?