Žyma: papathings

Prisėdo mažius lavint smulkiąją motoriką. Su žirklėm smulkumo brošiūrą. Vėliau paprašiau surinkt viską ir išmest. Ans pradėjo po gabaliuką nešioti į šiukšlių dėžę.
– Ei, juk gali vienu metu daugiau paimt!
– Tikrai? – pamačiau kaip šis atradimas jam nunešė stogą.

Pasidalino kolega savo vaikio video, na kur ten meiliai kūdikis šypsosi, kažką guguoja. Taip jaučiu tą aiškiai matomą tėvišką meilę bei pasididžiavimą savo mažium, kad net lenda iš Teamsų lango.
Tada prisiminiau saviškius, ir supratau kokie maniškiai seni jau.

Vaikiai iš darželio grįžo it velniai. Paišini nuo galvos iki kojų. Blynų priėdę. Pasiutę ir nesuvaldomi.
O mes su Brangiausiąja sėdim it Morės ant mieto, bu baisiai nusivarėm per dieną, ir laukiam kada baigs degt šitas Užgavėnių laužas mūsų salione.

Aš tokio amžiaus, kad galėčiau turėt pilnametį sūnų. Tėvavimas įjungia širdies jautrumą visiems, kas nors kiek panašus į tavą vaikį.
Man baisu pamačius kritusius kareivukus. Nevaldau ašarų išvydus reanimacijoj užgesusią mergaitę.
Ten kitų, bet galėjo būt mano.

Brangiausioji paėmė vaikius ir paliko mane vieną su katinu.
Grįžo po kelių naktų. Aš pailsėjęs nuo šeiminykščių, žmona nusikalus.
Vienžo, vaikiai pasėdėjo kelias akimirkas ant kelių, o po to visą vakarą lipo mamai ant galvos, tarsi visą savaitgalį nebūtų matę.

Kelios valandos be vampyrų|Jetau, kiek tie vaikiai ryja energijos. Brangiausioji išvežė mažius. Pasėdėjau ilgiau darbe. Nepadėjo. Pažiūrėjau Netflixą. Nepadėjo. Tada, vidury nakties apėjau kvartalą, 5 kilai. Nepadėjo. Bet jau nepadoru tokią valandą bastytis. Tai dabar kankinsiuos kol užmigsiu.

Kaip tam anekdote apie varlę ant lieptelio, kai jos paklausė ar šiltas vanduo, ji įsižeidė, nes ji moteris, ne termometras.
Taip ir aš šįryt, jau norėjau būt darbuotoju, bet many įsijungė termometras ir supratau, kad darbinyku nebūsiu. Vienas vaikis šildys namus.

Klausiu dukros:
– Viskas gerai buvo darželyje?
– Verkiau, – susigraudinus atsako.
– Mušė kažkas? – tikslinuos.
– Nea… tavęs pasiilgau, – vis dar liūdnu balsų, bet chitru žvilgsniu atsako dukra.
– Tikra lapė, – mažės aktorinius gebėjimus įvertina Brangiausioji.

Auginant mažius siurblys tampa antru mobiliaku, t.y. visad po ranka.
Einu siurbt sofos. Ši nusėta baronkų liekanom. Jau ruošiuos pradėt. Vaikis įsiterpia. Pamaniau, kad nori perimt darbą, jau tiesiu jam aparatą, bet… Ne, jis tik parodė, kur tėvas turi pasiurbt.

Aš bijau. Jaučiau kaip ta baimė lėtai augo, o dabar jau bijau. Dar neklaistu, paprasčiausiai jaučiu baimę. Ne dėl savęs, ne dėl tėvų, bet dėl jų – mažių. Kiek liks tos vaikiškos giedros, linksmumo jų žvilgsniuos, jei tai įsisiūbuos, jei prasidės karas…