Žyma: papathings

Na negalima eit į žygį su dviem vaikiais, vežimėliu bei paspirtuku, neišžvalgius teritorijos. Atvarai, o ten geruliai laiptai nuo kalniuko, jei netinka laiptai, riedėk žvirkeliu žemyn.
Grįžt tie patys variantai. Pavargę stovim papėdėj, bet žinom, prasiveršim.

Mažoji pasakė, kad nori į muziejų. Suprantu, kad nelabai ji supranta kas tas muziejus per daiktas, atsidusau. Ech. Prasidėjo, dabar reiks kultūrintis. Mažius po visokias parodas vedžioti, nes jau supranta.
Kaip manot ar saugu eit į Velnių muziejų su mažais demonais?

– Labas, gorila! – bevaikšciojant sušunka vienas, o po to pakartoja kitas vaikis.
Link mūsų einantys susimėto. Kodėl nepažįstamų nepažįstami mažiai prasivardžiuoja.
Čia Laisvės alėja ir mano vaikai sveikinas su vienos parduotuvės reklaminių veidu – rožinė gorila.

Šaldytuve laikau ne tik maistą, bet ir tuščias pakuotes. Žinot kodėl? Nes pakuotė rožinė, reta. Kai vaikiai užsimano užkanduko, abu choru prašo rožinio. O naujo užkandžio rožinėj pakuotėj nėr. Jokios magijos, rankų miklumas ir skanukas išlukštenu iš rožinės pakuotės.

Gyvenimo absurdiškuma supranti tėvaudamas. Sprendžiau krizę. Dukra erzuliavo dėl to, kad brolis per daug pripylė vandens. Šis pasiūlė sprendimą ir nupylė dalį. Tada mažoji zirzė, kad per mažai. Atsigėrė… ir liko.
Nieks nežino kiek to vandens reikia, net dukra.

Aišku, galima būtų eit miegoti, bet tą tyla… Klausyčiau ir klausyčiau iki pat ryto, bet reik miegot, nes negirdėsiu jos, kai vaikiai pabus.

Būna dienų kaip tyčia. Darbe ne kažką. Grįžę iš darželio mažiai… ne kažką. Vis prašo ir prašo meilės, bet po kelių minučių tavo prigramdytą, iš rezervų surinktą meilę, sudegina ant konflikto dėl rožinio vienaragio lipduko.
Atrodo, it vaikiai pinigus degintų.

Mano brolio gimtadienis. Mažių antrą tiek, kiek suaugėlių. Ryksmai, klyksmai, vienžo, mūsų stalo galas negirdi ką sako kitas stalo galas.
Šventė į pabaigą. Klausiu vaikės:
– Važiuojam namo?
– Negaliu, dėdė liūdės.
Bile dūkt, žaist ir sušetonėjusiai važiuot namo.

Geriausias jausmas apima, kai tampu… sėdmaišiu.
Ant krūtinės užropoja vienas. Šalia, užmetęs kojas, prisiglaudžia kitas. O kitam kambario gale laiminga žiūri Brangiausioji, kad ką paliko ramybėje.

Grįžo vaikiai iš darželio ir atrodo, kad kas juos pamainė. Gražiai žaidžia. Už rankų susikabinę kartu sėdi. Sūnus sesei:
– Jei norėsi meilės, ateik, – ir kviečia į glėbį.
Vakaras įpusėjo. Dukra niekam nieko nesakydama prašo meilės. Tai broliui užvožia, tai paerzina.