Žyma: papathings

Jokių vilkolakių nėr. Iš tiesų tai vaikolakiai. Kol vieši svečiai – angeliukai, draugiški, pilni energijos. Tik durys užsidaro, viešnagė pasibaigia, tada pateka pilnatis mūsų bute ir sužvėrėja abu mažiai. Pagatavi viens kitą ir mus perplėšt.

Kitų vaikiai kaip vaikiai, namo ligas parneša. Manoji mažė tai prisirinko iš grupiokų posakių. Tad karts nuo karto namuose pasigirsta: ‘jėzusmarija’ ir ‘faina’.
Nu tai ačiū!
Mes prisakėm dukrai atsilygint tuo pačiu ir draugelkas primokyt: ‘Oh my god! Po velnių!’.

Rodyk pavyzdį. Ok, bet kaip? Kaip mažiai supras kaip reik valgyti, jei aš nevalgau mėsos, Brangiausioji duonos, laikomės dietos, ir šiaip, patys pavalgom iš to kas liko po vaikių (sutaupom lėkščių ir pagaminto maisto)?
Aišku, yra šventės, bet koks mažius mėgsta silkę?

Jei taip ir toliau, tai per vaikių šėlsmo triukšmą galime ir neišgirsti ateinančių Naujųjų, pyškančių petardų bei varpų skelbiančių kitų metų pradžią.
Ne tylių ir ne ramių Naujųjų!

Metų pabaiga, daug kas sudarinėja perskaitytų knygų sąrašus.
Vieną vertus suskaitytų knygų bibliotekėlė mizerna, bet kita vertus, įtraukus visas vaikių knygas, priskaičiavus kiekvieną kartą kai teko skaityt nuo pradžių iki pabaigos… Sąrašas ne toks ir juokingas.

Vaikių žaidimai ir magiški, ir labai žemiški. Apsigobė abu antklodėm vaikšto iškilmingai po namus. Mažė princesė, mažius karalius. Abu pastatę balsus kažką balbatuoja. Staiga vaikis:
– Ka(r)alius no(r)i kaku! Ka(r)alius no(r)i kaku! – bėga link puoduko šaukdamas.

Mokymasis apie virškinimo sistema buvo toks įtraukiantis ir linksmas, kad mažė net nusivartė nuo lovos aukštelnika.
– Dantys daro cak cak. Skrandis daro čak čak. Žarnos daro vhoau vhoau. Kakas! – ir taip daug kartų, kol neužknisom Brangiausios ir nenuvarė visų miegot.

Vaikis piktas, verkšlenantis šaukia:
– No(r)iu meilės!
Staiga viduj susikaupęs susierzinimas bei pyktis dingsta. Lengviau apkabinti, paglostyt, paguosti ir susitaikyti, nei ilgai kariauti. Lengviau, nes žinau ko jam reikia. Lengviau, nes meilę duot – mano darbas.

Turiu blogą įprotį. Kol Lego nesudėlioju pagal visas instrukcijas, tol ans negali gyvuoti kaip organiška plastikinių kaladėlių krūva. Šiandien greitom, greitom vieną rinkinį sudėliojau visais variantais. Nuo šiol vaikiai gali statyti, daryti beleką. Liko dar vienas.

Mane ištiko Kalėdų stebuklas. Ne, ne religinė egzaltacija dėl dievo sūnaus gimšės. Ne, neapsinuodijau mišraine, bet likai gyvas. Viskas daug proziškiau. Mano vaikai, KARTU žaidė kokią valandžiukę ir NESUSIMUŠĖ. Stebuklas! O po to pradėjo viens kitą badyt šiaudeliais.