Žyma: papathings

Vaikiais negali pasitikėt. Supykę prižada, kad nedraugaus, kad eis su Brangiausiąja miegot ir nereiks manųjų migdymo paslaugų. Aš visas toks ‘yes’ su šauktuku. Laisvas vakaras. O tada mažius gailiai:
– Tete, einam miegot…
Melagiai, apgavikai…

Kai prisninga nori, kad kiemsargis greičiau nuvalytų takus. Tačiau kai išvarai į kiemą tempdamas rogutes su dviem vaikiais, kurie tave ragina: ”Tete, greičiau! Bėk!”. Tada pradedi norėt tingaus kiemsargio, nes džiaržgiantis metalo per šaligatvį garsas veda iš proto.

Pakyla vaikis nuo puoduko. Nužvelgia rezultatą ir džiaugsmingai įvertina rodydamas į pasiekimus:
– Tete, du leles!
Šiaip tai vienas didelis ir trys maži. Bet čia detalės. Mažius dar kart pažvelgia. Dar džiaugsmingiau:
– Menulis?!
Kaip ir įsižeidžiau, kad tėtės nemato.

Savankiškėja vaikis. Auga. Anksčiau vidury nakties pasigirsdavo gailus:
– Teeete!
Šokdavau ir bėgdavau vaikį ramint ar parsivest į mūsų lovą. Dabar rytais su Brangiausiąja vis bandom suprast, kada ans atsliūkino ir įsirangė tarp mūsų. Matyt turim namie nindzę.

Kai už lango tokios pūgos ir šalta žiema, malonu naktį netikėtai atrasti šalia šilumos kamuolėlį, tcikiai įsliūkinusį vaikį. Viskas gerai, kol ans nepradeda per miegus spardyt savo gamintojų ar knarkimu permušt tėvo parpimą.
Idilė. Trūksta tik židinio spragsėjimo.

Pirmi dukros žodžiai Brangiausiajai vos tik išėjus pro darželio duris:
– Aš šiandien nieko nemušiau! – sušuko ant viso kiemo.
Iškart atlėgo. Reiškia, šiandien su policija reikalų neturėsim.

Prisidirbi tų vaikių, o po to dirbt negali. Arba jie serga ir tenka imt biuletenius vieną po kito, arba pasilikus ligoniuką namuos bergždžiai bandai art nuotoliniu būdu.
Dukra prisėda šalia:
– Man liūdna. Duok ranką.
Laiko, nepaleidžia. Na tai sėkmės man darbuos.

Supranti, kad vaikiai užaugo, kai jie pradeda kažką chimyčint ir pakišinėt viens kitą.
– Kas nori susitvarkyt žaislus? – apsimesdami demokratais klausiam mažių.
– Sese! – pirmas spėja sušukt sūnus.
– Brolis! – ataidi pavėluotas pasiūlymas iš dukros.

Kaip dukrai paaiškint, kad Kalėdų, ištęsto gimtadienio dovanų lietus pasibaigė? Kaip išdėstyti, jog svečiams atvykus ar svečiuojantis, nebesitikėtų dovanų? Nekaulytų jų.
Bet, kita vertus, sūnaus gimšė tuoj, tad gal karts nuo karto ir jai kas nubyrės.

Važiuojam. Atsisuku. Vaikiai susikabinę už rankų. Aš jau pradedu persisukęs juos išskirinėt, bet pasirodo, čia gražus, draugiškas rankų padavimas. Na bent jau buvo kokią minutę, nes po to prasidėjo įprasta broliškos ir seseriškos meilės raiška. Viskas vėl normaliai.