Žyma: papathings

Vaikiai namie, šalia žaidžia. Aš skaitau knygą. Jaučiat, SKAITAU!
Tiesa, sėdžiu žaislų uragano akyje. Aplink lėlytės, kaladėlės, mašinytės. Viskas ūžia, viskas gaudžia. Bet aš skaitau, baigiu jau antrą sakinį perskaityt.

Kol mokai mažius būt mandagiais, daryt tam tikrus dalykus, užsiknisi. Gali praeiti menesiai, kol jie įsisavins dalykus. Bet juk galima pabajeruot. Pavyzdžiui, kad kiekvieną kartą į mane ar Brangiausiąją kreiptųsi:
– Taip, kūrėjau!

Atsiimu darytinius. Mažės auklėtoja:
– Šiandien negerai elgėsi. Papasakok tėčiui.
– Mušiau draugę. Per galvą daviau, – ir užsimojus rodo kaip.
– Negalima taip, – auklėtoja bando auklėt.
– Negalima?! – baisiai nustebus perklausia dukra.
Prunkščiam abu su auklėtoja.

O jūs matot kiek daug mirties multikuose? Frozen. Encanto. Ferdinand. Soul. BigHero6. Up. Coco tai iš vis, ten visi nabašnikai skeletai.
Tad nieko keisto, kad mirtis dažna mūsų su vaikiais pokalbių tema.
O ką jūs aptarinėjat valgydami blynus?

Sulaužėm tabu. Mažė namuos garsiai aiškina:
– Aš turiu vu(l)va. Mama turi vu(l)va. Tu neturi, – sako ji man.
– Neturiu, – patvirtinu.
– Ką turi?
– Penį.
– Penį. Tete turi peni, brolis turi penį.
Vienzo, dabar tikrai viską išplepės daržely ir visi žinos ką mes turim.

Lydėjom kolegę dekretan. Apsivaikavę bandė dalintis patirtimi, bet būnant insaideriu kiekvienam pasakojime jaučiau nutylėjimą.
Mažių atėjimas sugriauna gyvenimus. Šnai ir seno gyvenimo nėr. Staiga turi visiškai kitokį, naują pasaulį. Kaip apie tai papasakot?

Vaikis pasakoja apie darželį:
– Mane pastūmė, nukritau į balą. Miriau.
– Mirei? – perklausiam.
– Jo, – patvirtina.
– Mane pastūmė, nukritau į balą. Nieks nepadėjo. Miriau, – pasakoja antras.
Pikta ant darželio, nepranešė, kad mūsų vaikiai mirė. Sėdim su nabašnykais.

Su vaikiais nepaliūdėsi. Visad linksmybės. Jie visad suras pretekstą dėl jo susipykt. Dėl balionų, dėl lipdukų, dėl knygučių, dėl kokio poperėlio.
Dabar kaip Rusija su NATO, riejas dėl to kur kas gali dėliot savo žaisliukus. Viens kitą bando perrėkt:
– Čia mano vieta!

Kalbėtis su vaikiais labai įdomu. Vat užmatė ant peties nudraskytą spuogą ir jau visą savaitę turim pokalbių temą. Vis turiu parodyt. Atsakinėt į klausimus ‘Kas padarė?’ ir ‘Skauda?’.
Dabar baisu, kad per greit neužgytų. Nebūsiu įdomus mažiams. Nebus apie ką šnekėt.

Vaikis turi naują vadą. Retkarčiais priekaištingai namiškiam taria:
– Auklėtoja sakė…
Aišku, nieks neklauso namuos auklėtojos. Mažius ir pats nelabai paklūsta taisyklėm, kurias jo autoritetas darželyje dėsto.
Vienžo, ta pati anarchija, bet vienu viršininku daugiau.