Žyma: papathings

Net palengvėjo. Valentinkė praėjo ramiai. Nors jau buvau sunerimęs, kai pamačiau, kad vaikiai prisirinko širdučių, bet ant visų buvo: „Myliu mama, tete, labai, bučkis”.
Jokio Petro, jokios Aldonos.
Kol kas ramu… Iki kitų metų.

Vienas vaikis dešimtą vakaro šoka it energetinių prigėręs, antras jau vos pasivelka.
Ryte gi, septinių dar nėr, antras apsirengęs, pirmas vos iš lovos išsiverčia.
Tuos vaikius turi aptarnauti dviejų pamainų vaikdirbių komanda. Dar truputį ir viens miegos, kitas šoks.

Per susirinkimą darželyje pamoralizavo, negerai, kad tėvai skundžiasi, jog pietų pamiegoję vaikiai ilgai neužmiega. „Pabūkit su vaikais. Paskaitykit pasakas.” – aiškino direktorė.
Ok… Vienas mažius lūžta 10-tą, kitas 12-tą. Abu pamiegoję, o kažkam keltis 6-tą.

Nuėjau į darželio susirinkimą. Ir supratau, kad beveik nebuvo prasmės ten trintis, nes arba pristatė kas jau padaryta, arba kas planuojama kitais mokslo metais.
Ech tie paskutiniai metai.

Einam su vaikiu ir kankinam skaitymu.
– Kas čia parašyta?
– Kirpykla.
– Kas ten parašyta?
– Atsargiai, šuo.
– O čia?
– Kauno švara. Kaaartonas.
Va taip, nusiritom.
Visa šeima stovym prie konteinerių. Kas supras, kad edukacija vyksta?

Su vaikiais ėjom į kiną, žiūrėjom „Išpuikusią princesę”. Filmas šiaip sau, bet mažių pavadinimo variantas ilgam prilips.
„Išsipūtusi princesė”.

Prekybcentry užmačiau merginą, kuri buvo ižsidažius, išsičiusčius negatyviai ekscentriškai (juodi drabužiai, tamsus makiažas, tatuiruotės).
O man viena mintis: „Viskas čia gerai. Nesmerkiam. Gali būt, kad mano baltapūkė tokiais pat mados, saviraiškos takais pasuks.”

Tėvaujant privalai planuot, bet pavykęs planas yra ne tavas nuopelnas, o STEBUKLAS.
Buvom suplanavę savaitgaliui išvežt vaikius pailsėt pas tetą.
Suruošėm.
Išvežėm.
…
Parsivežėm.
Vienas su temperatūra, kitas krenkščia.
Sėdi dabar namie be tempos ir nekosėja.

Daržely tai vienas, tai kitas būrelis atšaukiamas, nes serga mokytojos. Dabar vaikis pradėjo krenkšt.
Žiū, savaitę vaikiams nebuvo užsiėmimų, kitą savaitę vaikių nebus užsiėmimuose.
Nu pažiūrim kaip su tuo lankomumu bus.

Mūsų vaikiai jau gan savarankiški, tik va, užmigt be tėvų dar nemoka. Kadangi beveik kiekvieną vakarą prasivartom šalia jų kol anys pradeda parpt, pradėjom galvot, kad gal reikia jiems platesniu lovų, nes mažiai vis didėja ir jau mes nebetelpam.