Žyma: papathings

Vaikiai, tai vien gėdą daro. Nuvarėm į priimamajį, mažė pradėjo skųstis kojos skausmais. Nepaeina. Pas vieną daktarą palakstė. Pas antrą jau davės su broliu. O kol laukėm trečio šoko, šokinėjo. Sulaukę eilės atsiprašėm daktarų, bet kitiem ligoniukams atrodėm įtartini.

Prasideda tie pokalbiai, kurie neturi logikos. Vaikiai dar nesupranta laiko, tad nesamonės liejas.
Tačiau įdomiausia, kai jie susiduria su laiku, kai jų dar nebuvo. Kur buvo vaikiai, kai jų tėvai buvo mažiais? Matau kaip sproginėja mažos galvos.

– Myliu tave, – prieš miegą bučiuodama Brangiausioji pasakė sūnui.
– Gerai, – atsakė vaikis.
Tikrai ne iš manęs tokio diediško atsakymo išmoko. Aš atsargus, moku teisingai atsakyti. Kam man tos problemos. Ryškiai, toks atsakas glūdi genuose, nes kitaip to nepaaiškint.

Jau kelintą kartą pagaunu save, va imčiau ir parašyčiau ką nors apie vaikius, bet susilaikau, nes anys greit išmoks skaityt. O po to man reiks teisintis, aiškintis ir raudonuot.
Tad, labai gėriuosiu vaikių darytom dovanom motinos dienos proga. Spėlioju ką pats gausiu.

Kelionė iš darželio. Tai jie vieną vyrą dirbantį savo kieme užklausė ką ans veikia. Tai su nematyta moterim pasisveikino. Per tvorą pakalbėjo su kaimynų vaikiais. Dukra nueidama pareiškė:
– Mano draugė.
– Koks vardas?
– Nežinau.
Tiek vat reikia žinot apie draugus.

Sekmą dieną norėjom suguldyt vaikius pogulio. Nepavyko. Tai patys prigulėm, o mažiams pasakėm:
– Jei trukdysit mums miegot, tai eisim jūsų migdyti!
Nepatikėsit. Kokias dvim minučių namuos buvo ramu ramu.
Po to atėjo dukra, nusirengė, atsigulė ir nusibaudė pietukais.

Dukra iš darželio parsinešė padėkos raštą. Visą vakarą nepaleido iš rankų. Vos į dušą nenusinešė. Nuėjo miegot su juo.
Bet aš žinau, kad tas raštas mano. Juk tai aš padariau tą kiaušinį už kurį mažei įteikė padėką.
Naktį gal nuknisiu ir pasidėsiu po pagalvę

Dabar reik ne tik save stebėti kaip vaikius auklėju, bet stebėt kaip jie viens kitą moko.
Ėmės vaikiai aptarinėt žurnalo paveiksliukus. Sūnus rimtu balsu:
– Ne. Jis neliūdnas. Jis piktas, – o sesė klauso, dedas galvon.
O kas jei meluoja? O kas jei primokins nesąmonių?

Ryte vaikis eilinį kartą pareiškė:
– Aš Alkas! – kol, suprask ans Halkas. Ir maivos it turėtų raumenų.
Bandau įmerkt mažių į Marvel visatą, prisidedu:
– O aš Toras!
– Storas? – perklausia.
Nu tai ačiū už sugadintą sekmadienį.

Brangiausioji užsidėjo kosmetinę kaukę. Atsisukusi į mažius paklausė:
– Na kaip?
– Babaisa! – vienu balsu atsakė vaikiai.
Tai tiek reikia žinoti apie palikuonių gebėjimą morališkai palaikyti.