Žyma: papathings

Mažei reikia pasirodyt. Į darželį nešas tai vieną, tai kitą žaislą. Parodo auklėtojai ką turi, po to tenka su į striukės kišenes sukištom lėlėm grįžt namo.
Kadaruoja vaikės draugelkos nešamos namo. Būčiau jaunesnis, gėdyčiaus, bet dabar,.. esu tėvas ir man nusispjaut.

Šeimoj sklando mitas apie tai, kaip mama bandė stabdyti dukros dainavimą mokėdama duoklę už tylėjimą.
Brangiausioji taip pat pabandė taikyt šį istorinį metodą:
– Euras per dieną ir tu nedainuok.
– Gerai. Bet aš vis tiek dainuosius, – pasakė lakštingala.
Per mažai?

Ryte susimojavau su mažium pro langą. Iš tolo mačiau kaip vaikis graudinas ir suvaldo ašaras. Nuo to vaizdo taip suspaudė širdį, taip numušė nuotaiką.
Sunkus atsisveikinimas. Seniai tokį liūdesį jaučiau.

Iki šiol tvorelės skiriančios gatvę nuo šaligatvio atrodė kaip bereikalinga kliūtis norint pažeist KET ir kirst gatvę neleistinoj vietoj. Dabar vaikščiojant su vaikiais džiaugiuosi tom tvorom. Jaučiuos it ilgam, saugiam manieže. O trulikai sau zvimbia šalimais.

Su maže kaifas kultūrintis. T.Ivanausko muziejuj kiekvienas stendas buvo nučiupinėtas, kiekvienu vabaliuku, gyvuniuku pasigėrėta, o visose ekspozicijos salėse vis girdėjos susižavėjimo ‘Vauuu!’.
Vaikis ieškojo gyvatės, bet radęs suprato, kad nelabai ir norėjo ją rast.

Buvom žaislų muziejuj. Nostalgija kalė pamačius kai kuriuos eksponatus. Kai vaikiui parodžiau mašinytes su kuriom tekę žaist, ans paklausė:
– Kur? – ryškiai su noru paveldėt.
– Sulūžo. Išmetėm.
Supratau, kad jų legosai pergyvens visus, tai ne manieji a.a. žaisliukai.

Auga lakštingala. Dabar kiekvieną geros nuotaikos akimirką dukra dainuoja. Daug negirdėtų dainų, daug nesuprantamų žodžių. Amžinas muzikinis fonas, it kokiam prekybcentry. Vaikis neapsikentęs:
– Sesė, baik! Ausį skauda.
Gerai, kad ne aš blogietis. Viskas per brolį.

Jau tiek metų praėjo, o aš vis dar nesuprantu, kada vaikiai yra sotūs. Atrodo normaliai pavalgo, bet va, apsisuka ir sako: ‘noriu valgyt’. Arba niekas netinka, nieko nereikia ir gyvas būna oru ir saulės šviesa.
Bet prieš miegą visad reikia pašūdeliaut kokių trapučių.

Pavydu. Jaunuoliai jau moka daugiau ir greičiau nei aš. Reik išsirinkt filmuką Netflixe. Nėr problemų. Šnai, šnai. Paleidžiu, jie žiūri. Aš jau valandą ieškau ką čia pažiūrėjus. Senstu, lėtėju. Man gi netinka kriterijus, jei afiša rožinė ar su robotais – geras filmas.

Ateinu mažės į darželį, o ji man:
– Neisiu, aš dar piešiu!
Manęs tokiais dalykais nepagąsdinsi.
– Tai ryt ateisiu.
Matau, kad auklėtoja nervintis pradėjo. Mes čia spręsdami šeimyninį ginčą susiruošėm kitiems problemų padaryt.
Ech, parėjo šiandien dukra iš darželio.