Žyma: papathings

Norėjau prieš savaitę parašyt priekaištingą papathingsą apie tai kaip Brangiausioji man besimaudant suruošė vaikius, mantą ir sustatė prie durų laukti kelionės su tėvu. Bet šiandien aš beveik taip pat greit viską sukroviau čiumadanan kelionei su mama kol ji dušinos.

Kaip paprasta būt vaikiu. Šiandienos įvykiai užvaldę sąmonę yra: * ‘Senukuos’ pamatytas vaikiškas keturratis; * naujos gertuvės; * spalvinimo knygutė. Kita vertus, mane šiandien būtų pradžiugine citrinpipiriai ir akmens druska. Tai paprasčiau būt suaugėliu.

Kaip paprasta būt vaikiu. Šiandienos įvykiai užvaldę sąmonę yra: – ‘Senukuos’ pamatytas vaikiškas keturratis; – naujos gertuvės; – spalvinimo knygutė. Kita vertus, mane šiandien būtų pradžiugine citrinpipiriai ir akmens druska. Tai paprasčiau būt suaugėliu.

Vaikiui reik pergalių. Ant dviračio vidury kiemo reikalauja, kad sesuo stotu šalia, prie starto linijos, ir lenktyniautų. Mažė su paspirtuku prisigretina. Viskas paruošta. Startas.
Vaikis mina kiek gali.
Mažė dainuodama, grakščias atsispyrimais elegantiškai atsilieka.

Žiūrėjau Daktarą Strendžą. Ten Vanda, nepriprasiu prie šito vardo, susiruošė sunaikint kelias visatas, kad galėtų pabūt su susapnuotais vaikiais. Vienžo, briedas. Kartais gi vaikdirbius apima jausmas, jog mielai sunaikintų kelias visatas, kad galėtų pabūt be vaikių.

Kartais gerai, kai vaikiai nori skirtingų dalykų. Vienas nori iš dešinės rankos, kitas iš kairės. Vienas nori braškių jogurto, antras miško uogų.
Bet kodėl anys abu vienodai nenori to kas jiems buvo pagaminta ir tėra tik vienas pasirinkimo variantas?

Reik vaikius nuo mažens muštruot. Sakoma, kad vyrai neina pas daktarus. Kol nemirinėja, tol poliklinikon nė pro kur. Reikėjo nuo mažens dresuot. Lipdukus dalint.
Šiaip tai visur reikia lipdukus dalint už dalyvavimą, VMI, Sodroj, policijoj.
Geras pilietis? Še lipduką.

Su vaikiais įpranti per daug nenustebt. Mažius pradeda pasakot:
– Seniai seniai, – bando kurt intrigą, – kai aš buvau mažas, – mintyse vartau akis, nes man ‘seniai seniai’ yra kažkas prieš 1990.
– Aha, – palaikau pokalbį.
– Man įkando uodas.
Verta pasakojimo istorija.

Mažė vėl duoda vaizdų. Prieš miegą grasina:
– Nemiegosiu, visą naktį žiūrėsiu į lubas!
Nepasimetu, žinau, kad reikia viską išsiaiškint:
– Kur yra lubos?
– Nežinau.
Va tiek prasmės iš tų baisių grasinimų.

Migdau mažę. Ji apsikabinus:
– Mes draugai.
– Ne, – prieštarauju. – Mes daugiau nei draugai, – naiviai tikėdamasis, kad ji supras koks ypatingas yra tėvo ir dukros ryšys.
– Mes draugės? – tikslinas mažoji.