Žyma: papathings

Vaje koks aš apsileidęs. Išsirinko vaikis žiūrėti Lego Star Warsus. Su maže aptarinėja. Čia pabaisa, čia robotas. Vienžo, nieko jie apie Čiubaką nežino, supračio apie droidus R2D2 ir C3PO – nulis. Kas yra Dartas Veideris nežino. Omg, kaip aš galėjau taip apsileist?!

Vaikiams skundžiuos, kad kambary bardakas, kad žaislai išmėtyti ir jiems reiks tvarkytis. Sūnus: – Tete, nusisuk ir daryk taip, – rodo kaip užsidengti akis delnu. – Kad nematyčiau bardako? – pasitikslinu. – Jo! – užtikrintai atsako mažius.

Palikt vaikius vienus žaist visad rizikinga. Niekad nežinai ką rasi. Ateinu į kambarį, o ten megamiegamasis. Sofa, spintelės, pufai – viskas padengta miegančiojo lėlytėm. Visos jos užklotos virtuviniais rankšluosčiais. Miegančiųjų gražuolių ir rankšluosčių sprogimas.

Kiek mano mažė suvalgo aš nežinau. Lėkštė atrodo tuštokai, bet kol neįvertinu nudrabstyto stalo, pastalėj nugulusio maisto bei trupinių byračių dukrai bėgant nuo stalo, tol nežinau kiek ji suvalgė. Pala pala, dar nešukavau, kelis kąsnius tikrai šukom surinksiu.

Ai tas mano suaugeliškas liežuvis. Kiek kartų sau primenu, kad mažiai sarkazmo dar nesupranta, bet vis lipu ir lipu ant to pačio grėblio. Vis išsprūsta: – Aišku, leidžiu taryt tokią nesąmonę! Ir jie pasileidžia daryt tokią nesąmonę.

Vaikis užmatė kito mažiaus elektrinį, vaikišką keturratį. Iš toli apžiūrinėjo, manęs klausinėjo ar jam tokį nupirksiu, kai ans bus didelis. Vienžo, technika sužavėjo. Priėjo mažė. Kažko pasilenkė prie keturračio, nejau ir jai reikia? Pasirodo žiūrėjo į veidrodėlį.

Kieme kalbinam kaimyną kaip sekasi auginti du mažius: – Ar sutaria? Nesipyksta? – Šiaip sutaria, bet karts nuo karto dar pykstas. O man tas DAR aidi. Ta prasme?! Tu tikies, kad tavo atžalos artimiausiu metu nustos pyktis? Būna gi ant tėvų kapo muštynes surengia.

Esu tokiam geram gyvenimo etape, kai rugsėjo pirmoji asmeniškai JAU nebeerzina, nes beveik pamiršau, ir DAR nenervina dėl vaikių. Na bet jau neilgam.

Jei ne vaikė, tai per atostogas būčiau kalbėjęs tik su pardavėjais. Nes tikrai nestovėčiau žaidimų aikštelėj ir neplepėčiau su naujausiais dukros „draugais“. Nesisveikinčiau su praeiviais, kuriuos kamantinėt sumanė mažė. O kur dar kaimynų tardymai.

Vat ir nežinau. Ar atostogos baigias, ar prasideda. Po dviejų savaičių su vaikiais jau svajoju apie jų darželį.