Žyma: papathings

Man atrodo, kad manęs nėra. Galiu kelis kartus kviesti savo vaikus, nereaguoja. Net ausies nepakreipia. Jaučiu kaip dingstu, tirpstu, virstu į baltą triukšmą, kurio nieks nebegirdi, nors ans šnypščia ir traška.

Manęs klausia: – Kaip gyvenat? Ar visi sveiki? – Na vaikius pirmadienį į darželį nuvedėm. – Aaa. Tai viskas gerai. Visi sveiki. Ne tik viskas gerai, bet labai gerai, nes kiek laimės bei džiaugsmo ilsėtis darbe po savaitgalio su mažiais.

Ant savo galvos mes tą velnių muziejų lankėm. Vaikiai apsimetė angeliukais. Nieko nečiupinėjo, su personalu elgėsi pagarbiai. Vienžo, užsimaskavo velniai. Tačiau grįžę namo supratom, kad anys pasisėmė šetoniškų praktikų, t.y. apturėjo kompetencijos kėlimo kursus.

Vaikių auginimas – nesibaigiančios ginklavimosi varžybos. Tai jie išranda naują manipuliavimą, tai mums reikia į arsenalą įtraukt naujus įtakojimo svertus. Bet kartais, paprasčiausiai tenka sėdėt bunkery ir laukt kada priešas pavargs ir kapituliuos išnaudojęs viską.

Dienoj yra akimirka, kai grožiuos mažiais ir jų bijau. Bijau tos akimirkos, kai jie iš miegančių angeliukų vos vos pravertom burnytėm gali virsti mielais meilės ištroškusiais mažiais arba mano nervų išalkusiais demonais. Bijau, bet sakau: – Vaikai, kelkitės į darželį.

Krito nuo paspirtuko vienas, po to nuo dviračio kitas. Pagalbiniais ratukais pervažiavo sesės ranką. Dramos penkios, šešios dėl belenkokių dalykų. Stoviu ir galvoju, reiks į traumatologinį važiuot ar kaimynai policiją iškvies klykaujantiems vaikiams.

Bet tai kas bus kai jie antras puses susiras? Dukra krykštaudama kibina dėdę, o širdy toks mažas pavydukas. Matau kaip sūnus bando įsiteikti vienai auklėtojai, įtariu ana jam kritus į akį. Viduj vėl kažkoks pavydulys sukirba. Vienžo, marčioms ir žentams nepasiruošęs.

Ne taip seniai pradėjau mojuot vaikiams prieš nuvažiuodamas nuo darželio. Nu nes visi taip daro. Mojuoja, nuvažiuoja. Bet pas mane du, tai labai gerai, kad jujų grupės viena virš kitos. Iš pradžių oro bučinius siunčiu į pirmo aukšto langus, vėliau į antro. Kartoju.

Kam gi nepatinka amerikietiški kalneliai? Visiems patinka. Vieną akimirką girdžiu: – Tėtė, aš myliu tavo meilę! Apkabina, pabučiuoja. Kitą bandau atgirdėt: – Nenoriu tavęs, eik iš čia! Taip ir važinėjam, nieko sulauksiu paauglystės, galėsiu ramiai duobėje pasėdėt.

Kadais mažės sušukuoti nebuvo galima. Apie gumytes ar segtukus net kalbos nebuvo. Priešinos. Dabar dukra jau suseno. Jai tinka ir gumytės, ir segtukai, ir lankeliai. Dingo mano kutvela,.. po segtukų ir gumyčių lavina, nes vienos ar kelių jai nebeužtenka, reik krūvos.