Žyma: papathings

Dar ir dar kartą sakau, tiem, kas dar vaikių neturi. Niekas, kartoju, niekas nebus taip kaip įsivaizduojat. Nebus gražių miegojimų, suspardys jūsų pačių lovoj. Nebus ramių knygų skaitymų, pertraukinės kas žodį. Na nebent įsivaizduojat nuolatinį nuovargį. To tai bus.

Tėvavimas – nuolatinis nesąmonių darymas. Tai kambarius tvarkai kol vaikiai dar valgo, žaidžia. Tai dvi valandas migdai vakare, o po to pusvalandį žadini ryte. Tai nori nuo jų pabėgt, bet pabėgęs iš karto jų pasiilgsti. Durnelis! Ne kitaip.

Į kavinę vaikiai atėjo dar gražūs. Nors jau buvom pasitrainioję kelias valandas, bet dar padoriai atrodė. Bet po kavinės… Vienas į grindis sutrynė baltus marškinėlius, šortus, nes rampa = čiuožynė. Antras apsidrėbė gerdamas per šiaudelį. Gerai, kad po to namo varėm.

Tėvaudamas jaučiuos it koks politikas. „Jei būsi geras gausi ledų.“ – motyvuoju mažius. „Jei mėtysi žaislus aš juos išmesiu.“ – bandau įvest tvarką. Bet suprantu, kad nepolitikas. Man pažadus reik vykdyti čia ir dabar, nes kitaip chaosas visą ateinančią kadenciją.

Ryte, palikęs vaikius, iš darželio išeinu pilnom kišenėm jų atsineštų žaisliukų. Parodė grupiokams ir užteks. Grįžta namo. Tačiau kelis kartus susilaukęs keistų žvilgsnių, pradėjau jaustis darželio žaislų vagis, vaikių džiaugsmo plėšikas.

Dieną reik pradėt nuoširdžiu pokalbiu. Iš širdies į širdį, kaip sakoma. Šiandien su vaikais aptarėm, VĖL, mano senelio mirtį bei… kremaciją. Laukiu paklaikusių auklėtojų klausimų: ‘Jūs tikrai sudeginot senelį?!’

A jiems bele oštų, šnypštų. Subines į teliką atsukę žaidžia savo žaidimus. Rodos visai nesvarbu ką rodo. Perjungiam kanalą. Skandalas! Jie gi nori nežiūrėt tam tikro filmuko. Belenkokios žinios tam netinka. Jiems bele oštų, šnypštų, bet tik tai kas tinka.

Savaitgalį praradau balsą. Dabar vaikiams šnibždu, kitaip neišeina. Visą dieną taupau balsą, su kolegom nešneku. Gestai, čatai. Mažiai grįžta ir pradedu šnypšt. Jiems gi neparašysi į messengerį. O gestą tik niu niu niu supranta. Vienžo, namuose kažkoks Klastūnynas.

Pasakoju apie senus laikus (minus dešimt metų). Vaikis vis pertraukia su tuo pačiu klausimu: – O kur aš buvau? O ką aš žinau? Tavęs dar net mintyse nebuvo, net nesvaigau apie mažius. Tad kur tu buvai, kai tavęs dar nebuvo?

Sekmadienis. Siaubo akimirkos, kai vienas ar kitas mažius sukrenkščia ir pradedi svarstyt ar jau griūna savaitės darbai ir reiks sėst ant biuletenio, ar nieko čia rimto. Vasara vadinas… Ligų sezonas nežiūri kalendoriaus.