Žyma: papathings

Dukra apsikabinus klausia: – Ar tu mane myli? – Myliu. O tu mane? – Myliu. – O ką reiškia meilė? – man reik įsitikinti, kad ta pačia kalba šnekam. – Nežinau. Tiesa, po kelių akimirkų pradeda vardinti. – Kai glosto,.. duoda bučkį… Dar kelis dalykus kartu sugalvojom.

Kadais pasakojo, kaip vienas vaikis aiškino mamai ko nori antras vaikis, nes mama nesuprato. Dabar ir man taip nutiko. Dukra paaiškino, ko reikia mažiui. Be jos tikrai nebučiau susipratęs. Vienžo, reik kaip minimum dviejų, Na kad vienas vertėjautų.

Visad galvojau, kad vaikiams leisiu patiems rengtis, ruoštis į lauką ar darželį. Bet tada kalė realybė. Arba vaikius tik sumigdžius reikia kelti ir leist jiems rengtis, puoštis darželin, arba jau geriau pamiegosiu ir aprengsiu juos, nei praleisiu amžinybę laukime.

– Jūsų dukra nemiegojo pietų, – pasakoja auklėtoja. – Yes! – nesusivaldau aš laukdamas trumpo vakaro su mažiais. – Atsiprašau. Išsprūdo, – teisinuos. – Nieko, suprantama, – patikima mane.

Ruduo – metų laikas, kai namuos randasi kaštonai, gilės, lazdyno riešutai ir nežinai, ar galima tą lobį mest lauk, ar geriau neerzint mažų žiurkėnų su striukėm ir botais. Beje, striukių kišenėj dar keli kaštonai ir kažkokia labai svarbi šiukšlė.

Vieną pliusą vaikių ligos savaitė atnešė. Nereikėjo daryt namų darbų. Nepagimdėm pabaisos iš morkos, moliūgo bei kaštonų rudenėlio šventei. Ir pasauly vienu monstru mažiau, ir mes nesukom baisiai galvos, nes sirgom.

– Dukra, patrauk kojas! – Bet aš neturiu kur jų dėt! – Tai nereiškia, kad reikia jas kišti broliui į veidą! Ir taip visą savaitę, jei ne vienas kitą spardo, tai kitas kojom antrą glosto.

Kartais atrodo, kad mažiai kokie burtininkai. Atlieka nelogiškas ritualus. Pavyzdžiui, dukra prikrauna kuprinę lego kaladukų. Neša laukan, pusę kelio pati tempia, parvilkt tenka mums. Nežaidžia, paprasčiausiai pakrauna rudenėlio energijos,.. turbūt.

Pavedžiojau sūnų po ūkį. Nuėjom į garažą, užsukom į sandėliuką, aplankėm visus skaitliukus. Apėjom visas valdas. Nu tai tiek to ūkio gyvenant bute.

Kol vaikiai turi temperatūros, tol anys tokie ramūs, lėti. Greitai užmiega, nebūtinai ramiai miega, bet vis gi… Tačiau ligai atslūgus, kol dar ne visai sveiki, nešvaistyta energija staiga išsiveržia ir nuneša viską, ramybę, tylą ir tėvų stogus.