Kol miegojo mažas vyras

Namuose auga bernas, o Facebook sraute karts nuo karto pasirodydavo Knygos.lt reklama, kurioje beveik visad šmėkščiojo knygos „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį” viršelis. Artėjo gimtadienis, o tokias šventes reikia išnaudoti užsisakant norimas prekes kaip dovanas iš artimųjų. Šią knygą man padovanojo mama. Simboliška, mama užaugino du bernus, kurie po truputį artėja prie vidurio amžiaus menamo riboženklio su galimom krizėm.

Knygą suvalgiau, tačiau tai įvyko ne per vieną naktį ar kelias dienas. Tokios prabangos namuose augant mažiui, deja, neturiu. Vat ir šias eilutes rašau jam įmigus nakties miego. Knygą skaičiau savo poilsio sąskaitą. Ar užkabino? Taip. Pirmi šimtas puslapių buvo labai įdomūs, tačiau vėliau pradėjau jausti, kad autoriai vis suka apie tą pačia temą: berniukų nemokome suprasti savo bei kitų žmonių jausmų, tad susidūrę emociškai sudėtingoje situacijoje jie nežino kaip elgtis. Autoriai mano, kad savivokos stokojantis vaikinas greičiausiai naudos visuomenėje priimtiną (primestą?) vyriškumo vaizdinį kaip reagavimo šabloną, kur vyras turi būt stiprus, atšiaurus, nerodantis (o gal ir neturintis) jausmų. Tai tik gilina krizę, nes neįsisąmonintai problemai naudojamas sustabarėjęs ir dažniausiai netinkamas reagavimas į situaciją. Problema gilėja ir dėl, kad vaiko aplinkoje visa vyrija elgiasi panašiai. Kai tuo pačiu principu vidinius sunkumus sprendžia draugai, bendraamžiai ir berniuko gyvenime dalyvaujantys suaugę vyrai, mažajam suvokti kas vyksta jo viduje tampa beveik neįmanoma. Prisideda dar ir tai, kad nesuvokiant savo jausmų, jų vertės bei prasmės, visos emocijos nepatenkančios į primestą/priimtiną vyro vaizdinį suprantamos kaip nevyriškos, o tai reiškia moteriškos ir netinkamos berniukui. Ar galiu jausti meilės poreikį? Norą būti įvertintu? Ar vyriška siekti draugystės? Ar galima bijot ir jaustis išsigandusiam? Anot autorių, šie ir dar aibė labai svarbių jausmų yra represuojami bei užspaudžiami tiek vidinio bandymo sekti vyrišku idealu, tiek berniuko vyriškos aplinkos (kuri taip pat seka tuo vaizdiniu ir nesąmoningai kontroliuoja, kad nevyriški jausmai neprasiveržtų, prasiveržus už tai baudžia).

Kaino ir Abelio drama paremta tuo neįsisąmonintu noru įtikti, noru būt mylimu bei įvertintu. Negebėjimas susitaikyti su atstūmimu (aišku, sunku susitaikyti kai tave atstumia Dievas) sukelia pyktį ir agresiją. Autoriai kartoja ir kartoja vieną ir tą pačią mintį: berniukai blogiau supranta savo jausmus, skausmingose bei sudėtingose situacijose užsidaro savyje nenorėdami pasirodyti silpnais. Nepajėgdami suvaldyti įtampos – smurtauja prieš kitus ar net save. Šis leitmotyvas randamas visose istorijose, kurias, knygą parašę psichologai, naudoja iliustruodami savo teoriją. Pokalbiai su į bėdą patekusiais berniukais, jų šeimomis, mokytojais – bandymas dekonstruoti simptomus bei situacijas ir atrasti tą jausmų puokštę, kuri griaužia mažą vyrą.

Ar autoriai pateikia receptus kaip spręsti situaciją? Taip,.. tačiau galiu sutaupyti jūsų laiką. Jei norite tik receptų ir Jums neįdomios visos istorijos, skaitykite paskutinį skyrių, kur rasite 7 rekomendacijas:

  1. Ugdykite berniukų gebėjimą suprasti savo ir kitų jausmus.
  2. Leiskite berniukams daug judėti.
  3. Su berniukais bendraukite nuoširdžiai, prašykite jų pagalbos, nuomonės sprendžiant problemas.
  4. Padėkite suprasti, kad jausmus būtina išreikšti ir toks gebėjimas yra drąsos požymis.
  5. Drausminimas turi suvaldyti, nesupriešinti.
  6. Tėvas turi parodyti ką reiškia būti emociškai prisirišusiu.
  7. Vyriškumas turi daug modusų.

Man įstrigusios citatos:

Sakoma, kad smurtas – tai pavargusio proto išdava ir, mūsų manymu, kalbant apie vaikų ir tėvų santykius, šis posakis teisingas.

Griežta bausmė turi savo kainą, psl. 101

… griežtos bausmės dažniau pradedamos taikyti visų pirma tada, kai tėvai jaučia įtampą. Pavyzdžiui, Didžiosios depresijos metu atlikti šeimų tyrimai atskleidė, kad dėl finansinių sunkumų ypač jaudinosi tėčiai, todėl griebdavosi griežtesnių bausmių […]. Trūkstant pinigų, vyrai tapdavo pikti, ir tas pyktis prasiverždavo tūžmingais įniršio priepuoliais.

Griežta bausmė turi savo kainą, psl. 102

Nėra abejonių, kad pliaukštelėjus ar trinktelėjus vaikas iš karto nurimsta. Jei mušate mažą berniuką, paprastai jis nustos elgtis netinkamai, tačiau toks sprendimas – labai trumpalaikis.

Kai suaugęs žmogus, pasinaudodamas tuo, kad yra stipresnis įskaudina ar nubaudžia vaiką, nepaisoma svarbiausio jo požiūrį ir elgesį lemiančio emocinio troškimo. Toks poelgis neleidžia užmegzti ryšio, kurio vaikas taip siekia. […]

[…] jei vaikas jausis nepelnytai nuskriaustas ar pažemintas, jis kentės tol, kol atsikratys neigiamų jausmų.[…]

Griežtos bausmės nemoko vaiko kurti vidinių kontrolės mechanizmų, o tik sustiprina įsitikinimą, kad drausmės priemones turi taikyti kiti – tėvai, vadovai, policininkai ar teismai.

Griežta bausmė turi savo kainą, psl. 103

Vienas reprezentatyvus tyrimas parodė, kad namie mušami ikimokyklinio amžiaus vaikai agresyviau elgiasi mokykloje. […] Nesvarbu, ar vaikus mušė tėčiai, ar mamos, ir ar jų mušimas prilygo fiziniam smurtui, ar buvo santykinai lengvas ir retas, jo padariniai išryškėdavo per smurtinį vaikų elgesį su aplinkiniais.

Žinoma, ne visi geležinę tėvų ranką jautę berniukai virsta piktais, o vėliau – ir smurtaujančiais žmonėmis. Daugelis gėdos jausmą ir pyktį užrakina giliai savyje, taip nuodydami savo požiūrį į gyvenimą ir apsunkindami santykius su kitais, labiau mylėti mokančiais žmonėmis.

Griežta bausmė turi savo kainą, psl. 112

Ir mamas, ir tėčius gali žeisti sūnaus įžūlumas ir skaudinti jo priešiškas ar neklusnus elgesys. Tačiau pastebėjome, kad mamos dažniausiai stengiasi ieškoti būdų, kaip pataisyti santykius su sūnumi, arba imasi kitokių priemonių abipusiam ryšiui išlaikyti. Daugelis tėčių į tai atsako pykčiu, norėdami įtvirtinti ankstesnę viršenybė.

Tėčiai ir sūnūs,psl. 157

Juk žinai seną posakį: dukra – visam gyvenimui, o sūnus – tik iki tol, kol susiranda žmoną.[…]

Kai matome sinchroniškus mamos ir sūnaus santykius, tai reiškia, kad mama į vaiko augimą žiūri kaip į mokomąjį užsiėmimą – tarsi tai būtų meditacija ar joga – ir nori į pasaulį išmokti sūnaus akimis, kad suprastų jo poreikius. Tas noras mokytis iš vaiko yra išskirtinai ryškiausias tėvų bruožas, o berniuką auginančiai mamai toks svarbus todėl, kad jai reikia daug sužinoti apie tai, kaip vaikas suvokia save patį ir jį supantį pasaulį. Jos pastangos praktiškai išbandyti tokį Zen auklėjimą padeda sustiprinti santykius su sūnumi, net jei fiziškai jie nutolsta vienas nuo kito.

Mamos ir sūnūs, psl.197

Verdiktas. Pirkti ar nepirkti… Na su knygom yra paprasta; jei prie knygos reikia ar norisi sugrįžti, tada ją reikia pirkt. Kitu atveju užtenka ją pasiskolinti, paskaityti ir kai ką atsiminti. Visa knyga tikrai nėra verta Jūsų pinigų (vertas tik paskutinis skyrius: Ko reikia berniukams), tačiau verta skaitymo. Sužinokite kaip galite padėti savo sūnui augti.