#papathings

Mažiai visad turi motyvus. Nebūtinai logiškus mums, bet turi. Kepyklėlėj vaikis išsirinko tortą. Napoleoną. Ne todėl, kad baisiai mėgtų šį riebų tradicinį desertą, bet todėl, kad jo papuošimai primena VORĄ. Skanaus, sėkmės dabar atmatant.

Vaikis laukia savo gimtadienio. Ne, ne dėl dovanų. Jis tiki, kad gimtadienio rytą pabus… aukštesnis, stipresnis, didesnis ir protingesnis. Na bus paaugęs, taip, bet ne tiek, kiek ans tikisi. Beje, žadėjo, kad po gimtadienio bus savarankiškesnis. Laukiam, laukiam.

Mokau vaikių skaičiuot. – Ką pasirinktum septynis saldainius, – rodau atlenktus septynis pirštus, – ar aštuonis? – atlenkiu dar vieną. Mažius galvoja, galvoja. Matau nesugalvos. Prašau salės pagalbos. – Dukra, septynis ar aštuonis? – Dešimt!

Vakare, prieš užmiegant vaikiams, sūnui glosčiau nugarą ir supratau, kad didelė ta nugara. Anksčiau užtekdavo padėt ranką ir judinti pirštus. Dabar gi, jau reikia bružint pirmyn atgal. Aerodromas kazkoks, trijų delnų ploto.

Pagalvojau, kad daug praguliu šalia vaikių kol jie užmiega. Jei kasdien užtrunku apie valandą kol užmigdau vieną vaikų, tai per penkis metus apytiksliai 76 dienos. Tai čia seniukui. Mažei dar 60 dienų prikapsėjo per keturis metus. Normaliai pagulėjom su Brangiausiaja.

Patinka, kai mano mažiai žaidžia kartu, bet žaidimui po truputį virstant šėlsmu, galvoj įsijungia mistinis balsas. Jis pradeda skaičiuot: – Trys!.. Du!.. Vienas! Pasigirsta susipykusių vaikių verksmas. Balsas viduj tyliai nusikeikia, o aš einu spręst konflikto.

Ėmė draugai ir nuskrido į Kiprą. Aišku, jie be vaikų. Aišku, mintyse juos pasiunčiau toliau nei jie dabar yra. Su vaikais iki oro uosto nenuvažiuotume kelis kartus rimtai nesusipykę ir šimtus kartų nepagalvoję, kad nafig iš viso tą kelionę sugalvojom. Į Kiprą, matai.

Sutikit, vaikdirbiai pasmerkti būt nenormaliais. Ar gali kas pats pasirinkt bemieges naktis, klyksmus, riksmus, kakus, beprasmius gugavimus, begalines neaiškias istorijas be pradžios, be pabaigos. Bet mūsų dauguma, mus tokie ir tokiais užaugino. Tad viskas normaliai.

Kelinta šių metų savaitė eina? Penkta? Jaučiat, o as tris is tų penkių pradėjau namuos su sirguliuojančiais vaikiais. O dar tik sausis pasibaigė. Įdomu, kiek dar savaičių svetimos ligos atims mane iš mano darbo.

Mano vaikiai jau pavojingi. Palikti vieni jie ne šiaip kokią škadą daro, bet paruošia ir vykdo škadų projektus. Pasiima spalvotą popierių, prisistumę kėdę paima žirkles, pripaišo kažko ant lapų ir priklijuoja juos prie sienos. Ačiū dievui, kad klijuoja su vandeniu.