#papathings

Jovani ir Jaručio daina dabar pas mus ant repeato. Dukros mėgiamiausia. Bet keista ne tai, keista kaip jos prašo: – Tete, gali paleisti tą dainą, kur dainuoja tas SU KURIUO NORĖČIAU GYVENT. TA PASME?! Vaikel, tau 4, ir aš jau net nesiaiškinu, Jarutis ar Jovani?

Visam tam rudenėjime liudniausias dalykas yra trumpėjantys ir vėstantys vakarai. Vis dažniau juos tenka leist namie. Aišku, kaimynai džiaugias, nes triukšmas ir alasas kieme pasibaigia greičiau. Bet common, man čia dabar namie kankintis teks.

Augini. Valai. Rūpinies. Saugai it savą. Menų, globojo nuo pat pirmų dienų. O jis, nedėkingas, ima klibėt. Ir supranti, kad viskas, prasideda vaikių senėjimo metas. Dantokritis artėja.

Seniai, kai žaisdavau kieme, vienas iš blankstančių (tikrai buvo iškritęs iš TOP5) žaidimų buvo karas, rusai prieš vokiečius. Įtariu, kad greit gali atgyt karo žaidimas, bet šįkart žais ukrainiečiai prieš rusus. Kažko vaikiams visad reikia aiškių greičių ir blogiečių.

Vaikdirbiai turi būt vieningi! Bet… Tas kur turi tris, nesupranta to su dviem. Šis neatjaučia vieną auginančių. Abiturientų tėvai varto akis kai skundžias paaugliais. Šių gimdytojai prunkšteli išgirdę aštuonmečių turėtojų bėdas. O jei tau tik ką gimė, tai good luck.

Kai vaikių nebūna namie, šie tampa keistai tylūs. Jiems esant, jie kažikur krebžda, žaidžia, mušas, rėkauja. Net miegodami anys krenkščia, vartos, parpia, knarkia ar kalba sapnuodami. Vienžo, jie kaip pelės sienose. Vis koks šnarėjimas. Kai jų nėr baisiai tylu.

Mažiai jau patys apsirengia. Mažiai savarankiškai apsiauna. Mažiai atsidaro duris. Mažiai išlekia į kiemą. Mažiai išvažiuoja su dviračiu. Kiek čia beliko? Paliks vaikiai lizdelį po kokių penkiolikos metų.

Kieme tiek daug vaikių, kad kiekvienas butas su mažiais slapta ir neslapta svarsto, kas čia toks nebais atsargus leptels galįs pažėt jaunuomenę. Va taip ir prasidės bendruomenės darželis. Juk būtų fainą per kiemą vaikius nuvest į darželį. Vakare per kiemą parsivaryt.

Kai kieme daug vaikių ėjimą namo reikia koordinuot. Negali savų išvest, kai tuo tarpu kiti dar duodas po langais. Ir aš tikrai tingėsiu į vakaro pabaigą vienas pats ganyti ir užimt savo mažius kieme. Tai kaip supratot, ėjimą į lauką taip reikia koordinuot.

Kalbu trumpais sakiniais. Pasakau ką darysiu, kada bei priežastį. Ir prasideda… – Kodėl? – Ką? – Kas? Ir jei pasiseka, prie klausinėjimo prisideda antras vaikis ir prasuka tuos pačius klausimus dar kartą. Čia ne kvota. Čia nėr gero-blogo policininko. Čia kankinimas.