#papathings

Vakare atkrito vaikis. Namuose mes bandom dirbt nuotoliu, o sūnus visą dieną laukia seses grįžtančios iš darželio. Pristatė spąstų. Slėptuvių iš kurių galės šaut netikėtai į mažę, bei užpakaliu į duris pastatė žaislinį katiną. Nu, kad šikutė iškart pasitiktų.

Vidury nakties sūnus kviečias pas save. Ateinu. Matau, kad nusispardė antklodę. Pataisau, apkamšau. Vaikis versdamasis ant kito šono: – Ačiū. Užmiega. O man taip gera, reiškia mandagus žmogus auga. Aišku, dabar beliko jam užaugt į savarankišką, kad pats užsiklotų.

Vaikis iš kalendoriaus ištrauktą saldainę kažkur pasidėjo ir nebranda. Aišku, nerimas, paieškos. Atėho dukra padėt broliui ieškot. Akimirka. Saldainė rasta! Suveikė archajiškas rinkėjos genas. Mažius, ryškiai, ateity šaldytuve neras ketčiupo po nosim padėto.

Kai žinai, kad liga kals visiems keturiem, pradedi skaičiuot. Viens atkrito. Antrs atkrito. Liko du. Va ir trečias. Viskas pagal planą. Žiūri į ketvirtą… o ans kaip sveikas, taip sveikas, nu gal tyliai prasirgo. Grįžti laimingas į darbą. O tada tik šnai – KETVIRTS.

Nežinau, gal šiųmetines Kalėdų dovanas paliksiu kitiems metams. Šiais padovanosiu folijos konfeti, nes tiek kvatojimo, kvailiojimo ir gerėjimosi, kurį sukėlė juokingai krentantis sausainio įpakavimo folijos gabaliukas, seniai bebuvo.

Jei sergi, kai vaikiai namie, nebandyk bėgt į kitą kambarį ramiai išsigulėt. Jie tave suras, o suradę užkankins. Geriau atsigulk svetainėj, ant sofos, įsiknisk į žaislų krūvą. Galėsi ramiai išsisirgt, nes kol bandys tave pasiekt, vis koks žaislas atitraukus dėmesį.

Mokymo procesas niekad nesibaigia. Neteisingai ištartus žodžius pataisau. Visus ‘byški’ ir ‘triusikus’, pakeičiu į truputį bei apatinės kelnaitės. Koreguoju angliškų žodžių tarimą. Kartu dainuoju, kad nenusidainuotų. Skaičiuoju, piešiu. Pedagoginu iš peties.

Mano vaikiai tingi tingėt. Nemačiau jų šiaip, be veiklos gulinėjančių. Vis ką žaidžia, krapšto, stato, piešia. Kai nusibosta, imas kitų veiklų. Pykstas, mušas, rėkia. Vienžo, nemoka tingėti. Jau noriu, kad mokėtų, nu nors truputį, patys patingėt.

Papaujant pats baisiausias dalykas yra tai, kad niekas nepasakė, kad reiks dirbt kiekvieną akimirką. Dieną, naktį, miegant, būdraujant. Dirbt ir dirbt… su savim. Toks nesibaigiantis papavimas.

Ach, mažiai auga ir mokos. Vienam kampe dukra bando paraugėt. Kitam sūnus, kuris dirbtinai kvatoja visų balsu mažei rūgtelėjus. Pilna džiaugsmo tėvo širdis, nes negaliu pasirinkt, nuo kurio erzinančio garso išprotėt.