#papathings

Pasensti ir jau beveik viskas tau galima. Tik turėk pinigų ir laiko. Pirk ką nori. Važiuok kur nori. Žiūrėk ką nori. Bet atsiranda mažiai ir pradedi:
* Ar mano vaikis gali TEN eit?
* Ar jis gali TAI valgyt?
* Ar gali TAI žiūrėt?
Ir tampa vaikiai daugelio dalykų matu.

Ach tos nuotraukos apgavikės. Žiūri kaip vaikiai šypsos, ramiai sėdi. Atrodo, kokia buvo nuostabi diena. Tačiau viduj dar kirba nuovargio prisiminimas. Ir tada pradedi galvoti: „a ko aš toks pavargęs tądien buvau?” Nu ir prisimeni, tą saulėtą dieną pilną REIKALŲ.

Supratau, kad vaikiai praradę viltį su manim susitart. Grįžta iš darželio ir viltingai paklausia:
– Filmuką žiūrėsim?
– Ne, – daužau viltis. Daugiau jokių klausimų.
Bet, jei yra Brangiausioji, jie tikis ekrano išsikaulyt.
Aš čia skupydla. Žydrojo šiaip nedeginsiu.

Iki dasigyvenom! Neturiu savo vaikių fizinių nuotraukų nuo kokių 2019 metų. Viskas telefone. O mažiui reikia į darželį nusinešt šeimos nuotrauką, kad galėtų priklijuot prie pasidaryto rėmelio.
Nejau teks telefą atiduot, nes ten visos fotkės?

Šita pilnatis iš manęs padarys žvėrį. Jau kelintą naktį, tai vienas, tai kitas vaikis kelia ir prašo nuramint, užmigdyt. Pats po to sunkiai vėl užmiegu, tad jaučiu, kaip su kiekviena naktim vis labiau ir labiau virstu į miegolakį!

Žinau, svarbesnio darbo neturėsiu. Nelemsiu tautų likimo. Nesukursiu milijonus užkariaujančių romanų. Neparašysiu liūdesį tirpdančios dainos.
Svarbiausias mano darbas – užaugint TUOS DU.
Reikia TUOS DU vest.
Reik TUOS DU pakerėt istorijom.
DU reik guost.
Reik dirbt!
#papathings

Žiema – treniruočių metas. Sukaisti kol vaikius aprengi. Skubom rengies pats. Leki paskui tuos pingvinus.
Vos ne vos įgrūdi jų užpakalius į rogutes. Pusvalandį patampai per pusnis. Paklampoji. Grįžti nusikalęs, o jie pailsėję, nes visą laiką prasėdėjo grynam ore.

Žiūrėjau į kieme stiprėjantį snygį ir galvojau: „tvarkyt namus kol vaikiai žaidžia, ar geriau eit sniegą kasti kol siaučia pūga?”

Vaikiai labai selektyvūs klausytojai. Aiškink neaiškinęs, jie girdės, tai ką nori girdėt.
– Atostogų važiuosim po penkių mėnesių ir trijų dienų.
– Po trijų dienų? – unisonu perklausia abu.
O po to, kas pusvalandį teiraujas:
– Kada važiuosim?
– Po šimto pem dienų!

Kažką gero darau, nes kai vaikiai sužinojo, kad praleis vakarą ne su tėvais nesitverė džiaugsmu ir net darė „Yes!” judesiuką.
Klausiat, kas čia gero?
Nieko, paprasčiausiai, aš taip pat padariau „Yes!” judesiuką kai sužinojau apie vakarą be vaikių.