#papathings

Užsidariau keliom minutėm pailsėt. Atgaut jėgas, nes kažkaip sunkiai šiandien tėvavos. Po kiek laiko ateina dukra:
– Jau pailsėjai?
Dukra, man kokių metų dar reikia atsigaut, ne tų kelių minučių.
Na, bet atsikėliau toliau tėvaut, nes tipo pailsėjęs.
#papathings

Turiu daug rūpesčių. Privalau žinot apie mėsėdžius dinozaurus, elfus, fėjas, transformerius, eleksyrus naudotus Hario Poterio filmuose bei kur rast magiškus gyvūnus. Tad tiesa sakant nežinau kaip dar užtenka smegenų darbą dirbt.
A! Gal dėl to, kad pamiršau pokemonus.
#Papathings

Vaikių klausimai man patinka. Priverčia galvot, nes reikia paprastai ir aiškiai atsakyt. Bet…
Kol ieškojau atsisakymo į klausimą „Ar dinozaurai raugėjo?” sulaukiau dar penkių klausimų, kurie VISIŠKAI nesusiję su priešistorinių roplių virškinimu.
Ir, ne, neraugėjo.
#papathings

Žaislų skyrius prekybos centre mano mažiams ramybės oazė. Jie tada supranta ko mes ton maksimon atsibeldėm. Jie šmirinėja pirmyn atgal, žiūrinėja. Atsigauna.
Tad mes išleidę krūvą minučių gaunam atsigavusius vaikius, kurie vėl turi jėgų užknist mus jau pieno skyriuj.
#papathings

Grįžo dukra iš darželio. Apėjo ūkį ir užsuko pas mane.
– Tėti, – kažkaip formaliai ir su priekaišto gaida pradėjo ji, – tu kai ką pamiršai.
– Ką? – bandau prisiminti pažadus.
– Tu, – pauzė, – pamiršai, – dar viena pauzė, – paklot mano lovą.
Tiesa, nepaklojau. Kaltas.

Žaislų parduotuvių katalogai yra gėris. Vaikiai pigiai pasvajoja apie žaislus. O suaugėliai surenka statistiką prieš šventes ir gimtadienius apie ką mažiai daugiausiai kliedi. Po to galima Kalėdų seniams ir vaikių draugų tėvams siuntinėt fotkes iš žurnaliuko.

Stebina turima magiška galia. Matyt, pirmi vaikių gyvenimo metai bus vienintelis laikas mano gyvenime kai jausiuos burtininku, ale Hariu Poteriu. Užtenka apkabinti, paglostyt, paimt ant rankų ar paprasčiausiai išklausyt ir įvyksta stebuklas. Mažas žmogus persimaino.

Vaikis man su tokiu užsidegimu pasakojo kaip laikė gyvatę, kaip ana jam apsivijusi ranką buvo, apie tai kaip pirštus lyžtelėjo driežas ir dėl to pasišlykštėjo. Tik dabar nežinau ar jis čia fantazuoja pagal matytą filmuką, ar prisimena prieš pusmetį buvusi renginį.

Augini vaikius. Vis matuoji. Koks jų ūgis, svoris, pėdų ilgis. A bais skirias nuo bendraamžių. Džiaugies jų kilais ir centimetrais. Nu o pats, o pats į svarstykles žiūri it į priešą, kurs vis taikos parodyt didesnį nei anąkart skaičių.

Tik dabar supratau, kad visam tam bardake su mažiais yra žymiai daugiau tvarkos, griežtai sudėliotos rutinos. Daugiau reikalų, bet mažiau laviravimo laisvės. Turi būt vaikiai darželyje, reikia kelti, reikia suruošt ir išvežt. Po to parsivežt. Ir taip diena iš dienos.