#papathings

Mes kaip durniai sodindavom vaikius į galą ir tikėdavomės ramios kelionės.
Dabar vienas prieky, kitas gale. Kiekvienas turi asmeninį vaikdirbį pašonėj. Kelionės ramesnės. O ir sėdėti gale ne kiekvienas gali, tad labai mišinį ėm boso kelionėm dažniausiai mėgaujuos aš!

Kai mažiai buvo mažesni, anot jų, „seniai, seniai”. Mes paskui juos susirietę saugodami lakstėm.
Gi dabar, matėm vaikdirbius, kurių pampersiniam dar dviejų nėr, bet ans vos bepaeinantis su iešmu kamuolį pradūrė.
Tėvam kamuolio buvo gaila. Apie iešmą nė žodžio.

Mažos lėlytės, su mažais drabužėliais, turi, ne, PRIVALO, būt tinkamos mažoms rankytėms.
Nes nu nafig, kaip sunku su nemažais pirštais graibyt ir užtempinėt drapanėles ant vos įžlibinamų žaislą mergių.
Bet kur aš dėsiuos, kai dukra gražiai prašo.
Krapštinėju.

Atostogauti prie ežero su vaikiais paprasta.
Pamirkai vandeny kelias valandas, tada paleidi su kitais mažiais žaist, geriausia pas tuos, kitus mažius ir jų tėvus. Kartot ciklą kas kelias valandas su valgymo pertraukėlėm.

Jei mano vaikiai būtų šunys, tai vienas būtų toiterjeras, kitas labradoras.
Vienas vandeny malas, turškias, kitas, vos įlindęs jau dreba, kalatojas, bet baisiai nori dalyvaut ir pyksta, urzgia, kai pareikalauji ateit drebėt ant kranto.

Jei jūsų vaikis yra „Luktelk” dainos fanas, tai jums pasisekė.
Kai tik reikia vaikiui ko palaukt, bet ans pradeda niurnėt ar zyst, paniūniuokit Eurovizinę dainą ir mažius luktels, luktels dainuodamas.

Pasakojam vaikiams apie jų prosenelį. Brangiausioji:
– Mano senelio vardas buvo Antanas…
– Prezidentas? – nekantriai pertraukia dukra.
– Ne, ne tas Antanas.

Patinka paruošt pietus ant vaikių alkanumo. Parsikviečiu vieną namo valgyt, tada einu antrą susirinkt iš kiemo.
Žiū, sėdi pirmas prie stalo ir kemša kepsnius, ir taip gerai įsibėgėjęs it tas bliūdas su visais kepsniais jo vieno porcija.

Kiemas vakare skamba nuo vaikių alaso. Juokingiausia klausyt šauksmų:
– Mama! MAMA! M A M A!
Bando prisišaukt prie lango savo gamintoją. Vieni supratę koks bergždžias reikalas taip rėkaut, ima spygaut:
– Mama Asta! Asta!
Bet ne ką sėkmingiau.

Dukra tikra dabita.
Kad ir šiandien. Persirengė kelis kartus.
Vėsų vakarą lakstė be megztino, nes gadino įvaizdi, o man melavo, kad nešalta.
Pas dantistę pasiprašė dar vienos rožinės ir trečios auksinės plombos.
Mirgu, margu… burnoj.