Mažų vaikų tėvai žino tą jaukų momentą migdant, kai vaikis ištiesia rankas į tavą veidą, švelniai paglosto, o tada tik šnai pirštu į akį, drykst nykščiu per lūpos kampą ir užmiega.
Pats lieki toks Jokerio veidu laimingas, nes mažius gi miega.
Mažų vaikų tėvai žino tą jaukų momentą migdant, kai vaikis ištiesia rankas į tavą veidą, švelniai paglosto, o tada tik šnai pirštu į akį, drykst nykščiu per lūpos kampą ir užmiega.
Pats lieki toks Jokerio veidu laimingas, nes mažius gi miega.
Kaip neseniai tapęs mažo vaiko tėvu, karts nuo karto išgirstu pastebėjimų, kad dabar tai lengva, dabar tai „pampersai”.
Kiek daug vis dar prisimena vystyklų gadynę. Kita vertus, paleisdavo nuo 6 metų piemenaut, nelaukė kol 30 m. hipsteris išsikraustys.
Nežinau kaip jūsų mažiai, tačiau manasis kiekvieną kartą suklusta išgirdęs LRT vinjetės garsus. Vaikis sekundei kitai užhipnotizuojamas. Jokie kiti mažo vaiko tėvo leidžiami garsai tokio efekto nesukelia. Chemtrailai, hipnotizuojanti muzika.
Reik uždraust?
Dar vienas sekmadienis ir dar viena maža sukaktis mano gyvenime. Šiandien baigias antrasis mano mėnuo vaiko priežiūros „atostogose“ (tyčia rašau tai kabutėse, nes kaip beatrodytų lengva ir paprasta aptarnauti žmogų, kuris tik valgo, miega, truputį žaidžia bei daug š… teršia, lengva nėra). Prisipažinsiu, kad visad norėjau atostogų, ilgesnių atostogų, tad mes su brangiausiaja ilgokai ginčijomės, kas, kada ir kiek atostogaus atėjus į mūsų šeimą mažiui. Laimėjo lygybė, bet moterims pirmenybė, tad „atostogauti“ pradėjo pirmasis istoriškai širdies džiaugsmas su antruoju pagal chronologiją sielos džiugesiu. Paatostogavo. Gyvenimas atnešė įdomių siurprizų bei naujienų, tad man teko greitai greitai susirinkti visas „manatkes“ iš darbo ir išskubėti į questą anksčiau nei planavau.
Per du mėnesius pasiekiau ir sužinojau labai daug:
Du mėnesiai, 1464 valandos. Naujos patirtys, nauji darbai ir iššūkiai, o kiekvieną dieną dar po vieną mažą Twitter twitto postą su grotažyme #papathings ir #fathering. Tėvystė veža? Ne! Ji rauna stogą ir kartais vėžina, bet dažniausiai antrasis pagal chronologija sielos džiugesys žvelgdamas su šypsena įdėmiai tiesiai į akis tarsi klausia: „tai ką, tėvai, per mane pasidarei geresnis?“. Viduj kažkoks juokulys atsiranda nuo žodžio „tėvai“, atsidusti ir kelies be penkiolikos septynios pradėti naują, jau trečio mėnesio, „atostogų“ dieną.
Iš vyriško sapno. Jos buvo aštuonios. Baltos. Spindinčios. Džiugino akį. Buvau toks susijaudinęs. Iki šiol negaliu pamiršt sapno. Baltos išaugėlės apatiniam žandikaulyje…
Visą dieną dabar prieš manas, mažo vaiko tėvo, akis stovės dantuoto vaikio vaizdas.
Mažiai mėgsta mesti, pamesti bei užmiršti, o vėliau prisiminti ir reikalauti. Tad mažų vaikų tėvai lyg kariai susirenka kritusius žaislus, mažmožius bei čiulptukus.
Nieko nepaliksim, nieks nebus pamirštas…
Ech tie savaitgalio vakarai, kai naktinėji, kažką neaiškiai vebleni, klausais tokių pat nerišlių veblenimų, miego trūkumas, neaiškių bei neskanių gėrimų maišymas.
Mažų vaikų tėvams trūksta tik stroboskobų ir trankios muzikos, o šiaip tai jų kasnaktybė.
Nepatyrę mažų vaikų tėvai nežino, kad nėr prasmės taupyt gerus drabužėlius, nes vaikis, lyg tyčia, greit auga ir gražūs apdarai taip ir lieka dulėt nenešioti.
Tačiau su mažiais ateina patirtis, t.y. tam skirtas antras vaikas, sunešiot sutaupytus drabužius.
„Am am am, aamam. Am am am, aamam aamam…”. Maitinimo dainelė pagal Star Wars The Imperial March melodiją. Mažo vaiko tėvas žino, lenk medį kol jaunas.
Aišku gali būt, kad tapts džedajum, o taip vileisi, jog šeimoj bus sithų lordas.
Kol dar mažų vaikų tėvai negali sakyti „step by step”, nes mažius dar nestepina, jie sako: „šaukštas po šaukšto”.
„Sakiau po šaukšto… Ei? Tai ką dabar visą paruoštos košės puodą išmest? Nieks gi šituos namuos tokio prėsko maisto nevalgys…”