– Ką veikiat? – teiraujas mylimoji.
– Lavinu smulkiąją motoriką. – atsakau.
– Bet vaikis už sofos burzgina su šlepete?!
– Tai aš ir nesakiau, kad vaikio lavinu.
Ačiū Kalėdų seniui, kad atnešė įdomių dovanų. Dabar dviese, aš ir mylimoji, galim sėdėt valandas žaisdami.
Pagriebia mažius užkanduką ir pindzina šalin visais savo keturiais varomais. Keli žingsniai pirmyn, vienas kąsnis. Atsisuka pažiūrėt ar nieks nesiveja ir tęsia kelionę užkrimsdamas.
Nesivejam, vaikių surasim pagal trupinius. Baimingai laukiam įtrinto į sieną maisto.
Kiekvieną vakarą lovon einu su sauskelnėm. Chm… Ne sau… Nu kaip ne sau, sau, kad lengviau būtų naktį… Nu, kad lakstyt nereiktų… Velnias!
Optimizuoju procesus. Sauskelnės po pagalve, vaikio naktiniams pervystymams pasiruošęs.
Kai kalas vaikiui dantys sužinai, kad anas tikras žiurkius. Vat kaladukai mediniai pagraužti, kelios plastikinės talpos rimčiau krimsteltos. Tikrinu baldus, tačiau randu tik katino veiklos pėdsakus.
Vienas dalykas džiugina, mažius rimtai kremta knygas.
Sako, esą žmonės pasiilgę griežtos rankos politikos, tačiau mažų vaikų tėvai puikiausiai supranta: užtenka ir gležnos rankos, kad tvarka pasikeistų. Kiek gyvenimų persimainė.
Kiek likimų virto, kai žmones už piršto pačiupo maža maža gležna rankytė.
Metu pabaiga, pats laikas pažadėt, kad 2019 aš būtinai: nubėgsiu maratoną; perskaitysiu 300 knygų, ką ten 300, visas 365; maitinsiuos sveikai; visad išsimiegosiu.
Na nebent turėsiu gerą priežastį viso to nedaryti… ir aš ją turiu. Aš juk mažo pasiteisinimo tėvas.
Vat nori mažių pakutenti ir garsiai jį įspėji: „kuti kuti, mažas mano vaik…”. Užsikerti, nes galvoj pradeda skambėt prastas lietuviškas repas iš kasetinio magnetofono.
„Pompa”, „Pompa”, ką tu padarei?! Mažiaus dabar normaliai pakutent nepavyks neprisiminus 199x tų.
Mažiai yra grobuonys. Vos pabudę iš ryto apsiuosto, kuris čia labiausiai neišsimiegojęs, pavargęs, o tada pirmu taikymu varo karstytis ant aukos veido. Ir taip visą mielą dieną.
Vaikiai užuodžia tavo nuovargį, kaip šunys baimę, spausdintuvai skubėjimą. Kvepėk poilsiu.
Kol buvau didelio katino sugyventinis, tyrinėjau kokie padarai reaguoja į pakvietimą „kis kis”. Katės aiškiai ignoruodavo šį garsą. Bandžiau su paukščiais, kitais gyvūnais. Neveikė.
Dabar karts nuo karto nevalingai mėginu atkreipti mažiaus dėmesį su „kis kis”. Veikia!
Kol nebuvo mažiaus, kreivai žiūrėdavau į grojančius bei garsus leidžiančius žaislus. Maniau jie erzina ir tiek. Tačiau koks transas apima kai atėmus iš vaikio tokį padargą pats netyčia spusteli mygtuką.
Po kelių akimirkų mylimoji prašo nustot grot. Bet juk taip faina!
