#papathings

Reik pripažint problemą. Negalim daugiau jos neigt. Mūsų vaikius priklausomas nuo supynių. Įsodini mažių į aparatą ir gali kokį pusvalandį supt.
Vaikius nekreipia dėmesio į kaimynukų užuominas bei prašymus leist ir jiems pasidžiaugt. Nusukę iš gėdos akis supam toliau.

Mažius toks atsargus pas mus išėjo. Kojos ano stiprios nuo mažumės, tačiau savarankiškam vaikščiojimui jis jas pataupo. Kelis ratus aplink kiemą įsikibęs pirštą apeiti gali, tačiau pats vienas eit vengia.
Kita vertus, ans gi Suvalkijoj gyvena, ko jam kojų netaupyt.

Smėlio dėžės džiaugsmo nesupratau iki šios dienos. Man visad buvo atgrasus tas smulkios uolienos žiurgždenimas. Odos sausumas. Akmenų trupinių kibumas, lengvai nenusiplausi, visad koks lieka.
Na o šiandien, smėlio dėžė kieme pusvalandžiui užhipnotizavo maną vaikių.

Pabėgau nuo vaikių ir brangiausiosios į… vestuves. Daug nematytų žmonių, tačiau tėtukizmas, matyt, traukia kitus šia liga sergančius. Greit susidarė laisvų nuo vaikių gimdytojų grupelė. Kažkas palinkėjo gandrų, atostogaujančių tėvų tarpe pasigirdo prunkštelėjimas.

Šiandien, kaimynas praėjo vedinas šunim. Pasisveikinom. Jis nuėjo tąsomas už pavadėlio. Pagalvojau: „koks nedresuotas šuo, tampo, trauko vargšą”. Tada susipratau, kad pats tai stoviu palei tvorą, o mane atvedęs mažius tranko šią savo rankytėm.
Mane taip pat atitempė.

Užmatau ateinantį kaimyną ir šešis kartus už vienerių vaikį senesnį kaimynuką. Šis telefone paleidęs dainą. Migdau mažę, tad tėvas prašo sūnaus pritildyti, nes „lelia miega”. Ir tada pasigirsta priedainis „Juoda orchidėja…”.
Įdomu, kokios gėdos man pridarys manieji.

Kasvakar tas pats. Aš ir mažius susėdam viens prieš kitą. Ans susiverčia vieną gurkšnį, godžiai praryja dar kelis ir virsta ant šono. Pasivarto, paniurna, po minutės kitos pabaigia savą butelį ir sminga.
Vaikius dar mažas, daug nepakelia. Atsidustu ir einu rašyt.

Žinot kas užknisa tėvaujant? O gi tai, kad reikia būt nuosekliam. Pradėjai keistai vadinti kokį nors daiktą, tai dabar būk mielas taip nesąmoningai ir šnekėk, iki kol vaikis sužinos apie sinonimus.
Mašina – garsas pučiant orą per suspaustas lūpas ir besispjaudant.

Menu seną anekdotą, kur vyras su žmona svečiuose vis lenktyniaudavo, kuris išlenks pirmą stikliuką, kad namo vairuotų antroji pusė.
Na mums šios šventės buvo panašios, tik mes lenktyniavom, kuris pirmas sudaužys, suvalgys kiaušinį. Tada perduodavom vietą prie stalo.

Viena vertus Kinder kiaušinis kaip dovana vaikiui rodo fantazijos trūkumą. Kita vertus, kai mažiai pakankamai maži, kad dar būtų saugomi nuo šokolado, tėvukam lieka pieniškas saldėsis.
O ir kokį mažą niekutį galima sukonstruot. Deja, bet ir šįkart ne pimpačkiukas.