#papathings

Nugirdau brangiausiąją sakant:
– Atvažiuosim, tarp pirmos ir antros, bet tai priklauso nuo mažės valgymo bei nuo vaikiaus miego. Vienžo, atvažiuosim kada atvažiuosim.
Kaip Žiedų valdove: „A wizard is never late, nor is he early, he arrives precisely when he means to.„

Manas mažius turi keistą potraukį popieriui. Tik gauna kokią kartoninę dėžę, tuoj dantimis ją ardo. Taip pat kenčia ir visokie žurnalai, bukletai. Artėjo rinkimai į prezidento postą. Vaikius griebėsi politologo darbo, dekonstravo kelias programas ir sutaršė į skutus.

Sunkus tas naktinio sargo darbas. Jei tik pasigirsta kur koks krepštelėjimas ar krenkštelėjimas bėgi paknopstom tikrint, tik, kad žibintuvėliu nešvieti. Visą vakarą žlibini į mažą ekraniuką ir bandai šešėliuose suprast kas ten juda.
Tokie vat mažų vaikų tėvų vakarai.

Žinot tuos filmukus, kur katės pasibaido akies krašteliu užmačiusios agurką? Tai dabar ir mes su brangiausiaja krupčiojam vos į mūsų akiračio pakraštį įžingsniuoja vaikius.
Kaip dabar suprantu tuos katinus. Baisus dalykas tas iš niekur atpėdinantis agurkas su kojytėm.

Viskas! Vaikis atsistojo ir išėjo. Išėjo laikydamasis už laistymo žarnos galo. O ko neit? Juk jo tikslas yra kaimynų kiemas kuriame ir batutas, ir smėlio dėžė, ir šuns voljeras, ir balandinė.
Prasidėjo naujų guzų gaudymo sezonas bei mažiaus vejonės.

Geriausi hackeriai pasauly – mamos. Neatsistebiu kaip jos sugeba įsisiautėjusias sistemas nuraminti, pakibusias vėl paleist, nuliūdusias paguost bei prapatchint. Įdomiausia, kad net po n metų jos vis randa būdų įsilaužt į tavo širdį, ir truputį tave paupgradina.
Ačiū!

Turim spąstus ne saviem mažiams. Po langu sukas vaivorykštinis vėjo malūnėlis. Ką tik vaikščiot išmokęs pilietis išsivartęs į kiemą pirmu taikymu pasileidžia link jo. Mamos nuo takelio neprišaukia atgal.
Mes geri, paleidžiam atgal į laisvę. Savų užtenka, kol kas…

Augdami vaikiai tampa vis pavojingesni savo tėvams. Pradžioj tai ką, tik miegant įspirdavo. O dabar… užmatai mažių kažką nuo žemės kišant burnon ir tiesdamas rankas atimt kąsnį prisimeni, kad gali nukentėti nuo gerai sudantėjusios burnos.
Ėjo tik antri metai.

Atvarai į svečius ir pradedi įrenginėt stovyklą. Mažių drabužių vagonas priparkuoji kampe. Po to įrengi pervystymo vietą. Strateginiuose pašaliuose išmėtai maistus, žaislus bei kitą įrangą.
Tada prisėdi, bet neilgam, nes prisimeni nepasisveikinęs su šeimininkais.

Reik pripažint problemą. Negalim daugiau jos neigt. Mūsų vaikius priklausomas nuo supynių. Įsodini mažių į aparatą ir gali kokį pusvalandį supt.
Vaikius nekreipia dėmesio į kaimynukų užuominas bei prašymus leist ir jiems pasidžiaugt. Nusukę iš gėdos akis supam toliau.