#papathings

Poros gyvenime būna „nekalbadieniai„, „užsišikadieniai” ir t.t. Kai turi mažių visas tas dienas pakeičia „nevalgadieniai„, „nekakadieniai” ir „kakadieniai„. Tačiau pats pačiausiasias yra „zyziadienis„. Žinai, kad yra blogai. Žinai kam blogai, bet niekuo negali padėt.

Esu girdėjęs istorijų, kad paaugliai viskuo ten šlykštisi ir pavyzdžiui negali net rankos į unitazą įkišt įkritusio daikto paimt. Pats jau toks peraugęs fruktas esu ir tą pasibjaurėjimą esu įveikęs. O vat vaikiai tokio neturi. Pamatė kažką klozete ir neria visu kūnu.

Susikroviau mažę į nešyklę. Prasukau namuose kelis ratukus ir galų gale „dašuto” kas ne taip. Gi vaikė prie krūtinės, o rankos tai LAISVOS! Iš to džiaugsmo taip sumakalavau rankom, kad vos nešuliuko nepažadinau.
Dabar tik sugalvoti ką su tom rankom veikt.

Brangiausioji pažiūrėjo į mane, atsiduso ir tarė:
– Atrodai pavargęs.
Mečiau žvilgsnį į ją, nusišypsojau.
– Juokiasi puodas… nu žinai… – labai neturėjau jėgų baigt sakinį. Abu atsidusom.

Brangiausioji užmatė vaikio nupeckiotą darbo stalo paviršių. Papasakojo man. Palinksėjau ir nuraminau ją: „Užaugs vaikai, viską viską išvalysim„.

Švarūs stalai tikrai nėra tokie svarbūs, nes būna dienų, kai patiems nepasiseka rast laiko nusipraust.

Išmeskit! Atiduokit! Nesaugokit jokių būdu! Meskit! Išaugot sauskelnes ir iškart nešat už namų sienų. Toliau nuo pagundų, toliau nuo minčių. Nes vieną dieną atrasit sandeliukyje stirtą mažų naujų sauskelnių ir patys sau pagalvosit: „Ooo, kaip miela…„. Ir prasidės…

Mažius kažkokia tarpinė būtybė tarp žmogaus ir batareika varomo robotuko. Maitinimas ilgas ir nuobodus žaidimas su derybom bei papirkinėjimais, tačiau tik paleistas nuo stalo jis pradeda ieškot kokio besimėtančio USB laido ir bando pasikraut susigrūdęs aną burnon.

Kuo dažniau susiduri su žmogum, tuo daugiau apie jį žinai. Gali pasakyt ką anas mėgsta, ko ne. Ką vertina, kuo bodisi. Rodos diena iš dienos gyvendamas su vaikiu turėčiau žinot viską. Kur gi ne!

Jei paklaustų: „Ką mėgsta mažius?”. Turėčiau pasitikslinti: „Šiandien?”.