#papathings

Gerai, jau gerai.
Tarp keistų nuotraukų atgulė dar viena. Na ta, kur aš užsidėjęs didelę kartono dėžę, Mainkraftinio baiboko, kaukę.
Nespėjau tik Brangiausios nufotkint, kai ji matavos tą pačią dėžę.
Nepilnas albumas…

Dar viena keista nuotrauka pateko į galeriją šiandien.
Dabar turiu fotke, kur mano vaikis stovi vidury kiemo ant galvos užsidėjęs didelę kartono dėžę.
Minecraftagalvis baibokas.

Vienintelis klausimas, kurio atsakymo vaikiai tikrai išklauso yra:
– Ar galima ledų, filmuką, saldainių (įrašykit savo)?
Laukia ausis ištempę.
O jei paklausė „kas?”, „kodėl?”, „kur?”…
Po penkių sekundžių jau neįdomu. Reikėjo paklaust.
Paklausė, bet gali nebvargt.

Pažintiniam take, kuris driekias mišku gali išmokt daug dalykų.
Apie atodangą.
Miško augalus.
Paukščius ir vietinę gyvūniją.
Taip pat, kad labiau už uodus gali užknist savo vaikai.

Gera pamoka visai šeimai. Paleist vaikius į Maximą su vienu euru.
Jie išmoksta, kad resursai riboti ir reik valdyt norus.
Bet tik tuo atveju, jei mes, vaikdirbiai, išmokstam savo pamoką, susivaldom ir iš gailesčio nenuperkam brangesnio jų įgeidžio.

Auklėtojos nežino, bet šiandien aukojaus.
Ištveriau konfliktą su dukra vien dėl to, kad darželyje būtų mažiau triukšmo. Apsaugojau personalą nuo baisiai garsaus ir erzinančiai grojančio žaislo.
Sūnus gi, matęs dramą, pats išėmė baterijas iš savo rėkiančio dinozauro.

Įdomūs tie mažiai.
Dukra su dideliu džiaugsmu visiems savo draugams ir kaimynams praneša, kad mes turim… NAUJĄ KILIMĄ!
Kilimas tikrai fainas, bet jį pirkdami tikrai negalvojom, kad suteiks tiek džiaugsmo vaikiams.

Vienžo, ten demonai vagia sielas. Dar ten rytietiški kovų menai. Korėjos mistika.
Dar gražios merginos ir vaikinai.
Bet šiaip, kas liks, tai K-Pop dainulkos, pagal kurių ritmą dar ilgai gyvensim.
Iki ko nusiritom.
Iki K-Popso.
Netflix KPop Demon Hunters.

Jau kelintą vakarą vaikio draugų nėr kieme. Tad ans ėmėsi naujos taktikos. Rūpinasi ir žaidžia su mažesniais mažiais, kurie dar nepritampa prie vyresnių brolių ar seserų žaidimų.
Augina savo pimpačkiukų armiją, arba bando įsitvirtint auklių rinkoje.

Einam visa šeima. Kaimynė pasidžiaugia mūsų angeliukas.
Brangiausioji nesusituri:
– Kokie jie angeliukai? Velniai jie.
– Kaip galima taip apie vaikus?
– Ne kai mama Šėtonas, tai čia pagirimas. Visi į ją, – apkabindamas žmoną pasirašau sau nuosprendį.