#papathings

Šventėm mažės pasenėjimą. Ant kekso uždegėm žvakutę ir labai norėjom, kad ana ja pasidžiaugtų, bet čia priėjo vaikius reikalaudamas vietos pirmose eilėse bei išskirtinės galimybės nusidegint.
Kelis kartus gelbėjom mažių užpūsdami ne jam skirtą žvakutę. Pavogė šventę.

Uždegu žibintuvėlį ir parpuolu ant kelių. Šalia klesteli mažius. Šviesos pluoštą nukreipiu po sofa, ten, kur šalia patogiai įsitaisiusių Katiną palikusių kailio tumulų, ilsis mašiniukas, kaladukas, riešutas bei… nevirtas makaronas.
Ne, to ko ieškojom neradom.

Mažius nutaisęs rimtą veidą eina per kambarį ir gan garsiai kalba:
— Budi, budi, buudi…
Pažvelgiu klausiamai į pagrindinę dešifruotoją. Ši tik gūžteli pečiais.
Klausom toliau. Gal ne žodžiai svarbu? Gal greitis? Artikuliacija?
It du šnipai klausom tolstančio vaikio.

Sako vaikių pomėgius reik stėbėt nuo pat mažų dienų. Tai va… Gal mūsų vaikis yra ne „nevalgus”, o baisiai išrankus.
Vienų pusryčių meniu. Kąsnis skrebučio, keli tuno pašteto pagardinto žaliomis alyvuogėmis šaukšteliai, sviestas, šiltas mėlynių gėrimas ir… braškės.

Vakarėjant paleidžiam youtubą ir klausom arijų. Namuos pasklinda filharmonijos kvapas, Mocarto bei Verdžio kūriniai. Mažiai suklusta ir išsižioję klausos.
Jaučiamės it „super tėvėliai”, bet sau pripažįstam – tiek daug klasikinės muzikos per savą gyvenimą nesam klausę.

Vaikis lovytėj įsigrūdęs soskę kažką murma.
— Išsitrauk, nieko nesuprantu ką sakai. – brangiausioji prašo mažiaus.
— Tikrai? Kai be soskės tu jį supranti? – nusistebiu.
Vaikius permeta soskę per lovos kraštą. Lenkiuos jos ieškot. O mažius kažką „aiškiai” porina mamai.

Dienos it kompiuterinis žaidimas. Pradžioj renkies avatarą.
Mažius.
+: gan savarankiškas; valgo, jei valgo, viską.
—: damage’as didelis, bet visom kryptim; gali pabėgt.
Vaikė.
+: dažnai miega; kur padėsi, ten rasi.
—: valgo tik vieno tiekėjo maistą; demage’as mažas.

Mums grįžus, po ilgo nebuvimo namie, Katinas pasitinka ir kokią valandą dalina nevaldomą meilę, vėliau kelias dienas priekaištauja niaukdamas vos už matęs.
Vaikiai lygiai tokie patys, meiliai bėga pasitikt grįžus iš darbo, o po pusvalandžio kniaukia nesustodami.

Atrodo, kad žadintuvų jau nereik. Vaikiai pamainom padeda neišsimušt iš ritmo, tai vienas, tai kitas sukrenkščia, virkteli ar guviai atsisėda savo lovoj nusprendę daugiau nemiegot, nes miegas silpniems. Jie gi nenori tėvų slabakų.
Visad keista pabust anksčiau už juos.