#papathings

Prieš vestuves jauniesiems pataria išsiaiškint visokius svarbius klausimus, kad vėliau nebūtų nesusipratimų. Vienas tokių: „Kiek vaikių planuojat turėt?”.
Paaiškinkit. Kaip gali žmonės, kurie dar nebuvo susipykę dėl plytelių ar rozečių dizaino, nuspręst apie mažius?

Kai mokiaus vairuot, bendramokslė paklausė instruktoriaus: „Kokią mašiną apsimoka pirkt?”. Jai atsakė: „Jokią”.
Kaip ir su vaikiais. Ekonominio pagrindo nėr, bet visi turi, kaip ir mašinas.Tad jei kas klausia kodėl turit mažių, ryškiai nesupranta – čia logikos nėr.

Visi sako, kad kai vaikis eis į darželį prasidės ligos. Ir tu sau galvoji: „Nu jo. Mažiui reik persergant kai kuriom ligom įgaut imunitetą.”
Bet visi nutyli, kad tom darželio ligom sirgsit VISI!
Kai vaizdelis. Du vos paeinantys, bando aptarnaut du nuolat zirziančius.

Tie, kurie svaigsta apie vaikius jų neturėdami, baikit tai įsivaizduot it Maximos reklamą, kur visi švariais rūbais, blizgančiais dantimis (auksinis retriveris ir tas), valgo sveiką maistą.
Viskas kiek kitaip.
Bet kaip tėvas, tikrovės jums neatskleisiu. Neištversit!

Šį mėnesį, kaip niekad, perku rūbus. Iš pardės, internetu. Dėžes kurjeriai tik krauna prie durų, maišus tik tempiu namo. Švaistau pinigus šmutkėm kaip reikalas.
Vaikiai apipirkti, beliko sau naujus džinsus nusipirkt, nes su turimais brangiausioji jau iš namų neišleis.

Paleidi vaikį į darželį ir tikiesi, kad pasiimsi gerai nusivariusį, prisisocializavusį ir išsirėkusį. Tačiau anas grįžta užsiturbinęs, pilnas įspūdžių ir palaidu balsu.
Arba vaikis yra energetinis vampyras, arba kažko ne to į pavakarių užkandžius primaišė.

Žinau, kad kažkada ateityje, vaikiai man pareikš, esą aš jiems gyvenimą sugadinau. Na o kol kas, aš jiems gadinu bananus. Paduodu praluptą vaisių. Piktumai, zirzimai, ašaros. Paduodu neluptą bananą – viskas gerai.
Reik treniruotis, sušikt gyvenimą, ne juokų darbas.

Sakoma, kad tikrai keiktis nemoki tol, kol nepradedi vairuot. Gavus teises atsiriša kažkoks mazgelis ir pasileidžia į trasą ne tik mašina, bet ir gestai bei užpypinami žodžiai.
Supraskit, tėvams vežantiems smulkius vaikius tenka valdyt ne tik mašiną, bet ir liežuvį.

Ant grindų keturiese. Visi keturiom. Mūsų užpakaliai pakelti, o jos ne. Žiūrim į mažę, laukiam. Nė krust. Kartojam. Va taip įsiremiam, pakeliam pečius, užpakalį aukštyn. Ropojam. Mažė suirzta nuo tokių pamokų.
Katinas praeidamas paniekinančiai nužvelgia mėgėjus.

Ruduo, temperatūra, snargliai. Pažiūrėjęs į vaikių gali pasakyt ar turi ans daugiau laipsnių nei derėtų.
Bet užkisančiausias dalykas – snargliai. Jie visur. Ant baldų, drabužių, indų. Ir jie bėga, ir bėga, kartais tiesiogine prasme, t.y. snarglianosis lekia šalin.