#papathings

Ech tie jauni vyrai ir jų… žurnalai. Vaikis iš rankų nepaleidžia dėmėto, sutrinto leidinio. Pasiima jį. Nusineša atokiau. Atsisėda ir įdėmiai stebeilydamas varto. Mėgaujas vaizdais.
Va taip nevaikiškai mažius užsėdo ant žaislų parduotuvės reklaminio žurnaliuko.

Vadovas prišokavo darbe prodainiu tardamas mano vardą. Aš atgal atdainavau jam jo. Tada ans bandė sakyt, kad man nepavyko, tačiau aš toliau prodainiu pasakojau apie viską kas tuomet buvo ant liežuvio galo.

Neveltui aš savo namuose esu pats geriausias tėtis daininykas.

Einu sau ramiai, nieko nerušiju, tik capt už rankos pagriebia bedantė būtybė. Įsikimba ir nepaleidžia. Tipo vesk. Susirietęs stenu, nugara braška, tačiau vedu. Nuplykela trumpaplaukė nepaleidžia. Vos ant kojų pastovi. Griuvinėja.
Šypsaus. Einu su gražiausia mergina.

Daržely puošė eglutę. Auklėtoja pasidalino nuotrauka. Meilė susileido nuo vaizdelio ir jau ruošias pirkt skarotąją. O aš žiūriu fotkėn su vaikiu laikančiu žaisliuką ir matau, kad ans liežuvį prikandęs, vos valdos škados nepadaręs.
Mažė.
Katinas.
Eglei blogai baigsis.

Bet tai kaip pasikeitė žaislai per mano gyvenimą. „Prie ruso”, tai jie vis gesdavo. Prisukamuose visad pirma pareidavo sprandžyna. Elektroniniuos visad išbėgdavo batarkė. Pamenat?
O dabar? Nėr ko išmest. Kalėdų Senis turės palikt tuščią maišą laikyt turimus žaislus.

Sako, kad vaikiai manipuliuoja, spaudo jautrias vietas. Kol maži, jie elgias kaip… maži vaikai su klava. Vienu ypu spaudžia visus klavišus. Vienas, kitas suveikia.
Soris, turiu lėkt. Mažius ką tik pasakė „niamnia”, tai bėgam nevalgiukui maisto ieškot.
Pala, pala…

Tiki, kad turint visas šiuolaikines mokslo žinias bei tyrimus, galima atsakyt į paprastą klausimą: kuo serga vaikis?
— Nu gal virusas… – sako daktaras.
— Koks? – klausiu.
— Tas kur dabar siaučia. – muistos specialistas.
— Koks?
— Koks skirtumas. Nuo jų nėr vaistų.

Gera savaitė buvo. Vieną dieną streikavo ūkininkai, kitą fūrų vairuotojai, trečią universitetai, o galų gale mokytojai.
Reiktų dar tėvams išvažiuot į gatves. Kokį kamštį su vežimėliais padaryt, bet yra bėda…
Niekaip nepavyktų suderint laiko. Skirtingi dienos ritmai.

Rašydamas apie artėjančias Kalėdas pagalvojau, kad gali tekt ateity vaidint senelį. Ne tą su anūkais, o tą su nugaros skausmu, kurį sukėlė per sunkus dovanų maišas.
Dabar bandau sumąstyt kaip to išvengti. Gal reikia mažiam išdėstyt vaikišką F. Nyčės posakio variantą?

Teigiama, kad glostant išsiskiria meilės hormonas – oksitocinas.
Tai mes su brangiausiaja apsioksitocininę iki pažastų. Nepaglostę pro mažius nepraeinam. Apsinešę nuo meilės sliūkinėjam po namus vos pavilkdami kojas.
Nepatikėsit, bet Katinui glostyt jau nebėr jėgų.