Reumatų plastikinės staklės

Tikra idilė. Visi prie vieno stalo. Vaikis įsitaisęs gale. Mes su brangiausiaja iš šono. Mažė blaškos tarp mūsų. Tikri šeimyniniai pietūs.Bėda tik ta, kad sėdim prie plastikinio vaikiško stalo. Ant plastikinių vaikiškų kėdučių.
Ne į gerą tai mūsų senių nugarom.

Prisigalvoji, tėvai, visko

Žinokit, veltui dėl eglutės rūpinaus. Neįdomi ši Katinui, kurs, matyt, tiek susenęs, kad apvalios formos nebedžiugina. Netraukia skarotoji mažiaus, kurs varinėdamas žaislines mašinas erzinas dėl eglės sudaromų kamščių.
Tik mažė nurankioja žemiau sukabintus žaisliukus.

Koncertai po kaldra

Ech tas dovanų sezonas. Taip galvą susuka, kad ryte jau nė pats nebežinai kaip čia ta naktis praėjo.
Pabundi, šalia savivartis.
Pasikrapštęs po antklodę randi lazdelę, tada dar vieną, o dar panaršęs ir vaivorykštės spalvų metalafoną.
Tai aš čia kažkoks žaislofilas?

Sudarinėjam naują žodyną

Vaikiai tik pradedantys kalbėt dažnai įsikanda kokį žodį, kur kartojas tas pats skiemuo, ir kartoja belenkada.
Mažė džiaugsmingai ant viso Kalėdinio stalo sušunka:
— Kaka! – ir prunkšteli.
Su brangiausiaja automatu ataidim:
— Kaka!
Tarkim, kad šis žodis reikš Kalėdas.

Besilkis falšstartas

Bevažiuojant prie Kūčių stalo vaikiams vis padavinėjau tai vienus, tai kitus užkandukus. Bandžiau atspėk ko anys nori.
Atvažiavus teko pripažint, kad berankiodamas trupinius ar didesnius maisto gabalus, jau buvau surinkęs tris ar keturis patiekalus.
Mažas pranašumas.

Kalėdiniai ateistai

Pirmas Kalėdinis žiburėlis nenusisėkė. Vaikiai pervargo. Teko evakuotis nepasirodžius raudonšvarkiui.
Grįžus susierzinęs mažiams išrėžiau visą tiesą. Jokio Kalėdų senio nėr! Dovanas palieka mylintys žmogusai!
Jie tik pavargę linksėjo.
Jiem nusispjaut.
Jie dar netiki.

PapaBebras

Valgdinant mažius prireikia įvairių strategijų. Kartais strategija – greičiau kabint šaukštą, nes klientas alkanas. Kartais – žaidimas.
Su maže žaidžiam, kad viens kitą maitinam. Jį gauna šaukštą skanios ir maistingos košės. Aš gaunu… spalvotą medinį kaladuką.

Spalvotas stalas ir tėvo ranka

Mano skolų paveldėtojai, pasirodo, yra prie meno.
Cha! Pasididins paveldą.
Mažius išberia pieštukus ant stalo ir karštligiškai griebia vieną po kito. Skubriai pabrauko lape. Meta šalin. Ima kitą.
Vaikė neatsilieka. Pasiėmus smailiausią pieštuką baksnoja dar gyvą tėvą.

Mojam išeinantiems

Atrodo, kad greit neteksim keturkojo.
Na, nelabai ten keturkojis ir buvo. Ropot mažė taip ir nepradėjo. Klesteledavo ant užpakalio ir niekur jos ekselencija nešliauždavo. Tik pasipiktinus nurodydavo, esą atėjęs laikas ją nešt.
Pramoko pasilaikydama eit savo reikalais.