#papathings

Žinot tuos anekdotus prasidedančius klausimu: „Kiek baidarininkų reikia, įsukti lemputę?”?
Tai pametinukų prisidarytojai sau užduoda panašų, t.y. „Kiek auklių reik rast, kad galėtume pasiplaut nors trumpam?”.
Nu atsakymas visai ne anekdotinis… liūdnesnis toks.
Daug.

— Tęsiam toliau?
— Aha.
— Jūsų butas įrengtas?
— Jo. Nauja sofa, ilgos baltos užuolaidos, šviesios sienos.
— Chm…
— Šeštas aukštas.
— Sunkumus mėgstat kilnot?
— Mėgstu kilnot, na jei suprantat ką turiu omeny – suokalbiškai mirkteli.
— Tai sakot vaikių norit turėt?

— Tai ką mokat?
— CV viskas.
— Chm. Esat dirbęs nosine?
— Ne…
— O atrama? Iš reakcijos suprantu, kad ne. Miegot mėgstat?
— Labai!
— Labai… blogai. Kiek patiekalų galit paruošt?
— 3.
— Kiaušinienę, sosyską ir šaldytus koldūnus?
— Jo…
— Tai sakot, norit vaikių…

Svečiavimasis su vaikiais vienas nesibaigiantis galvos skausmas. Mažiai vis trupina, snarglina, seilina, muzoja, o kartais išspjauna kąsnį įtrina į baldą bei įmina į kilimą.
Nesisvečiuoji, bet tyliai vertini, ar jau reiks šeimininkams padengt nuostolius ar dar ne.

— Gero savaitgalio! – visam ofisui palinki penktadienio vakarą namo išlekiantis kolega, tėvas kubu.
— Pailsėk! – kavarnai atsakau.
Žvilgsnių dvikova trunka minutę. Pirmadienio rytą aš jį pasitiksiu žodžiais:
— Tai ką? Atvarei pailsėt?
Ir abu pritariamai palinksėsim

Namuos naujas augintinis. Ramus toks. Tylus. Nesidrasko. Kur padėsi ten ir rasi.
Vaikis baisi šį myli. Nešioja ant kupros, vedžioja, tiksliau, tampo, po kambarį. Iš rankų nepaleidžia.
Dar nesugalvojom, kokį vardą duot naujajam draugui.
Koks vardas tiktų… pledukui?

— Ką tu pasakei?! – lėtai tardamas žodžius atsisukau į vaikį.
Šis padarė pauzę. Ir toliau tęsė neaiškų balbatavimą.
— Man pasigirdo? – paklausiau brangiausios.
— Aš taip pat girdėjau. – patvirtino meilė.
Sėdim. Laukiam kada vaikius kartos. Įrodys mokąs naują žodį.

Bet tai kai tėvų gyvenimas pilnas sizifiško darbo.
Kankinies, migdai vaikį kelias valandas. Glostai. Lopšines dainuoji. Pagaliau. Lūžta. Naktį prabudinėja, tave pažadina. Virkauja. Šniurkščioja. Užmiega.
Ir tada ateina laikas keltis…
Dešimtys minučių lėto žadinimo.

Brangiausioji sutiko kaimynę, mamą ketvirtuoju laipsniu (kas mano galva, yra tolygu Super Sajanui). Ši uždavė įprastą klausimą:
— Kur per Naujus?
— Namie. Niekas mūsų nekviečia. – atsakė mana meilė.
— Ir mūsų. Įdomu kodėl?
Gal kam svečių lūžtančių iki 22 valandos?

Įtariu, kad vienas šeimos narys serga depresija. Tyli. Nuolankiai pasiduoda. Daug miega. Mažai valgo.
Taip, kažkas slegia mūsų Katiną. Iš pradžių slegia vaikis bandydamas rodyt meilę. Po to mažė negali atsidžiaugt radusi plaukuotą draugą rankyčių pasiekimo zonoj.