#papathings

Vsio! Atmatalinau 4 paras ant gulto, t.y. ligoninėj.
Galiu tik džiaugtis, kad manas vaikis buvo nepakartojamai geras ligonis. Visas procedūras, vaistų vartojimus ištvėrė be didelių scenų.
Bėda tik, kad kuo sveikesnis ans tapdavo, tuo sunkiau buvo man „matalint sroką”.

Ar žaidėt slėpynių palatoj? Mažoj erdvėj, kurioj viskas permatoma. Negana to, supranti esąs nepakankamai mažas, lankstus ir plonas, kad tilptum į spintelę, po lovą ir už durų.
Tik vėliau supratau, kad žaidimo esmė ne pasislėpt, o būt surastam mažiaus nurodytoj vietoj.

Stovim prie lango. Abu treninguoti, nutriušusiom maikėm. Aptarinėjam aikštelėj pastatytas mašinas. Pasakojam viens kitam už ką ir kaip čia patekom. Svarstom kada paleis.
Trūksta tik semkių ir trijų juostelių. Toks tas ligoniniaujančių tėvų gyvenimas – sunkus laukimas.

Vidurnaktis. Pro duris įplaukia ji. Apsirengus seselės uniforma. Vienoj rankoj laikydama švirkštą sušnabžda:
— Prasiprocedūrinam?
Lėtai verčiuos iš lovos. Pakeliu vaikių ir atiduodu procedūrų malonei.
Ji išeina.
Mažius miega.
Aš galvoju, kažkaip ne taip filmuos būna.

Keista įstaiga. Maistas kelis kartus per dieną. Tipo sveikuoliškas, nu bet ką aš žinau. Vaizdas pro langą ne kažką. Tiesa, aptarnavimas profesionalus ir paslaugus.
Dabar ir nežinau kokį čia įvertinimą duot tai ligoninei, kai virtuvė ir aplinka feilina.
Du su puse?

Tikiu, kad jei jau duodi kokį maistą ar vaistą mažiams, tai turi ir pats paragaut idant žinotum, kokio britkumą kiši.
Esu ragavęs tyrelių, košelių, net mišinuko.
Begydant vaikius, vienaip ar kitaip vaistų „paragauju”, tad atidžiai studijuoju šalutinius poveikius.

Įdomu, o jūsų kaimynai tokie pat nuobodūs ir slapukai? Migdžiau aš čia ant rankų mažę vidurnaktį ir tiesą sakant neturėjau į ka žiūrėt. Visi užuolaidas užtraukę, šviesas išjungę. Jokios intrigos, jokio įdomumo.
Gerai, kad mažė lūžo pirmiau nei mane nuobodulys įveikė.

Jei šeimoj kas suserga, prasideda įtarinėjimai. Kas kvarabą užnešė? Kas toks neatsargus buvo ir drįso paspaust ranką ligoniui.
Aišku, lengva, kai yra darželiniokas. Vos tik slystelėjus ant snarglio galima pirštu rodyt į mažių.
Nors gal pats „darbo” atnešei namo.

Žaidžiam Lego kaladėlėm penkiese, Močiulė, brangiausioji, dvi štukos vaikių ir aš. Močiulė nevilty:
— Negaliu, mažiai vis griauna.
Mudu unisonu:
— Bet toks ir yra žaidimo tikslas!
Mažiam greit pabodo, tad mes griovėm viens kito statinius, o Močiulė džiaugės statybom.

— Atostogos! Dabar tai pakeliausiu!
— Pala, pala! Tu gi viršininkui sakei, kad sergančius vaikius prižiūrėsi. Kokios dar kelionės?
— Normalios tokios. Per Snargliavilį ir Auštatempertūrtaunį į Poliklinsitį.
— Kosuliaklandijon neužsuksi?
— Tai ten ir pradėsiu kelionę.