#papathings

Vaikiui įvaldžius kokią transporto priemonę, nesvarbu ar išmoksta ja važiuot, ar sėkmingai apsiverst, prasideda įtampa. Eismo įvykių prevencija ir stebėjimas.
Karantino metu dar prisidėjo dairymasis, kad tik mažius nenulėktų žaist su kitais vaikais.
Vaje kiek streso.

Sesė negali neerzint brolio. Tiesiog fiziškai nepajėgia.
Vos užmačius kokį prastai prižiūrimą vaikio žaislą, privaro ir jį nuknisa. Po to pindzina šalin. Pasišalinimas iš įvykio vietos komiškas ir visad primena kavarną kupron susimetusią bobutę, su pašaipia šypsena.

Mažiui prasidėjo tas periodas, kai ans šneka, pasakoja, aiškina kažką, o mes su brangiausia tik:
— Aha… Mhm… Taip, katytė. Mašina… Traktorius… Nori niam?
Juk gyvenime visiem taip buvę. Tau aiškina, o pats nieko nesupranti, linksi ir bandai atrodyt protingas.

Skaitinėju patarimus kaip teisingai dirbt iš namų. Na nežinau, kažkaip nieks netinka.
Susiraskit atskirą vietą.
Nedarykit namų ruošos darbų.
Apsirenkit oficialiai.
Turėkit griežtą dienos planą.
Aga, tuoj… vaikiai nekak… neišteps manęs maistu… nenunutrauks darbų.

Vaikystėj žavėjo nindzės. Paslaptingi, vos ne super galių turintys kariai. Mėto metalines žvaigždutes, mojuoja kardais, veidus dengia kaukėm.
Dabar ant kiekvieno kampo sutinki po nindzę. Sėlina į vaistinę. Mikliai apsigina nuo rankos paspaudimo. Veidą dengia kaukė.

Maniau, kad per vaikių priežiūrą nebėr jau ką su brangiausiąja kalbėt, kol nesupratau kame replės. Vos tik vaikiams pasidaro neįdomu ir nuobodu, o taip nutinka mūsų dėmesiui susitelkus ne į juos, anie įjungia savą balto triukšmo versiją.
Ir tai nepanašu į jūros ošimą.

Vaikių nesuprasi. Viens be kito išbūt negali. Sekioja viens kitą. Tiesia rankas, o kai pasiekia… „meilė” liejas per kraštus. Tai įkando, tai pastūmė, tai įžnybo, tai suspaudė.
Geriausiai šiai meilei tinka vitrininis langas. Vienas kambary, kitas lauke. Lai myli.

Kai vaikiui dovanojom gimtadienio proga paspirtuką, manėm, kad jau pradėsim lakstyt ir dusdami jam šaukt: „Sustok gi tu pagaliau!”. Bet taip nenutiko. Vaikis moka paspirtuku varinėt, tačiau rodos, kad jis jį išveda pavedžiot.
Per valandą nepavyko išvažiuot iš kiemo.

Tas savaitgalio skausmas, kai niežti šikną kažkur varyt. Tas standartinis penktadienio klausimas: „Tai ką savaitgalį?”.
Į kurį iškilmingai atsakysiu:
— Tą patį ką ir kiekvieną dieną!.. šią savaitę.
— Ir ką gi?
— Bandysiu išsėdėt namie! – su patosu išrėksiu aš.

Kai brangiausioji priplanuoja savaitgalius aš ramiai sakau:— Palaukim šeštadienio ryto.
O tais rytais nutikdavo įvairių dalykų. Pakildavo mažių temperatūros. Prasidėdavo snargliai. Vienžo, likdavom namie.
Vieną savaitgalį suplanavom prieš pusmetį.
Nutiko karantinas.