#papathings

Senelis, atvažiavus aplankyt, paimdavo glėbin ir pabučiuodavo. Po to klausdavo: „Duria?”. Aš atsakydavau, kad duria, nes jis skųsdavosi tik kas kelias dienas.
Dabar ir aš savo vaikius nubrozdinu savaitine barzduke, nes galvos nuplaukinimą darau tik kartą per savaitę.

Yra toks rusiškas posakis: minkštąją pakėlei – vietą praradai. Mano brangiausioji patyrė, kad vaikiai jau vadovaujas šiuo išsireikimu. Bepietaujant mažiui prireikė ant puoduko. Nuskubėjusi gelbėt kelnių išgirdo bildėjimą.
Mažoji ištaikius momentą nustūmė mamuko kėdę.

Mačiau patį gražiausią vaizdą. Atrodė, kad pasaulyje įsivyravo harmonija, taika ir ramybė. Nušvitimo akimirka, tikras dzen.
Jie sedėjo dviese ant susineštų kėdučių bei draugiškai žaidė. Dalinosi žaislais. Šypsojosi.
Visata buvo sustojus lygiai penkiom minutėm.

Besėdint karantine vieni išprotėja iš nuobodulio, gi aš turiu naują pomėgį. Pavasaris. Stebiu migraciją. Ne, ne paukščių, mašinų. Vaikis paima visą savo autoūkį ir po vieną mašiną stumdo iš vieno kampo į kitą ratu po kambarį.
Gaudesys. Avarijos. Kamščiai.

Vis kas paliūdi dėl karantino, kad tenka sėdėt namuose.
O aš tai labai užjaučiu tuos tėvus, kurie pripratino vaikius prie darželių, nusipirko naujus drabužius darban, nusivalė batus ir jau tikėjos ofise pailsėt po vaiko priežiūros atostogų,.. o čia, šast, karantinas.

Mano senelis, Tetušis, juokaudavo sakydamas: „stok ant medinio akmens”.Pažiūrėjęs kelis Youtube filmukus apie žaislus, sužinojau, kad su vaikišku ekskavatorium galima gaut plastikinius, žaidimams skirtus akmenis.
Ta prasme!? Normalių akmenų žmonės negali rast?

Prisijuokaujam apie kamščius virtuvėj, ilgą kelią darban. Nusileidžiu pažiūrėt kaip šeimynai sekas, o mažoji šast ir padeda užpakalį ant laiptų užremdama vartelius. Padarė gyvą barikadą.
Darban galima grįžt tik sudaužius vaikės širdį… arba nuviliojus užkanduku.

Vaikis jau senokai moka „duot žaibą”. Mažė dar tik mokos, tad daugelis jos bandymų atsakyt į brolio pasisveikinimą atrodo komiškai, kol nesupratom.Žaibo kumštį systra pasitinka rodomuoju pirštuku.
Čia gi suknistas ŽAIBOLAIDIS!
Brolio įtampą žemėn nuleidžia.

Dėkingas likimui, kad mano vaikiai neturi nusistatymo prieš batus, šliures ar basutes. Abu sutaria su avalyne.
Vakis nešioja savo batukus po namus, bučiuoja. Mažė neatsilieka. Susiradus išaugtus batus reikalauja jai parodyt ką jautė visos Pelenės karalystės moterys.

Tenka išgirst: „turi vaikių, gali legaliai pirkt Lego”. Tarsi pardėj reikalautų mažių gimimo liudijimų bei trijų šeimos fotkių. Bet tenka pripažint, kad dabar žaidžiu dažniau.
Dabar man gaila tų, kurie nenusipirko nelegaliai kaladukų ir per karantiną neturi ką veikt.