#papathings

Menu, vaikystėj nemėgstamą patiekalo dalį suvalgydavau pirmiausiai, kad galėčiau pasimėgaut pabaigoj. Pavyzdžiui, koldūnus pradedavau nuo mėsos ir mėgavaus skūrelėm.
Vaikis labiau mėgsta kukulius. Man lieka virta tešla.
Win-win. Ir pundzrius pavalgęs, ir tėvas sotus.

Darbas iš namų turi pliusų. Be to, kad kelionė darban trunka akimirka, atgal grįžtu taip pat greit.
Galiu pietaut namuos… na kaip galiu, turiu, nes kitur negaliu.
Bet geriausia, kad net kelis kartus per dieną galiu pamatyt nušvitusius vaikių veidus, nes grįžau namo.

Mums netinka robotas siurblys. Kada jį paleist? Kai viskas sutvarkyta? Kai visi žaislai sudėti į savo vietas, nebesimėto kiekvienam buto kampe?
Tai ačiū ne! Man reikia žaislus renkančio roboto. Arba žaislų, kurie susirenka savo detales ir nutupia tvarkingai lentynose.

Žmonės dalinas kaip naudodamiesi konferenciniais skambučiais daužė ekranus į kiaušinius. Kaip internetas padėjo švęst karantinines Velykas.

Pripažįstu, kad pats taip nebaliavojau, nes per pirmas video skambučio minutes vaikiai išeina iš proto ir tempias kartu mus.

Mažiai savo vaikiavimu daug ką sulaužo ir sugadina, bet įdomiausia kai jie sunaikina tėvų estetikos jausmą. Žiūriu laidą apie įdomius namus, interjerą, o pačiam sukas mintys: nesaugūs laiptai; per daug kampų; kaip suprast, atidarius duris patenki į mišką ar baseiną?

Kiekvieną vakarą migdant vaikį permąstau dieną (nes reikia papathingsą parašyt), ir jei ši buvo lengva, mažiui padėkoju.
Šįkart susimąsčiau. Juk jei treniruotė yra sunkesnė, ji yra geresnė. Dabar kiekvieną vakarą dėkosiu vaikiui už… treniruotę.
Prisiprašysiu, žinau.

Karantinas parodė, kodėl taip sunku auklėt vaikius. Ne tiesiogiai ant mažių tai pasimatė, savyje pajutau.
Sako nešiok kaukę ir staiga noris nenešiot, nors iki tol jaučiaus nindze. Liepė kelias dienas pabūt mieste, o šikna taip ir niežti išvažiuot ir pažėt kas bus.

Mažoji turi potraukį dainuot. Vos tik apima gera nuotaika, prie stalo po sočių pietų ar važiuojant vežimėliu, ji pradeda niūniuot dainelę. Jei nekreipsi dėmesio, dainavimas stiprės tol, kol užgoš viską. Atkreipus dėmesį, koketiškai susigės, sau paplos ir tęs koncertą.

Su karantinu vaikiams nepasisekė. Ne tik, kad dienas ir naktis su tėvais. Išprotėt galima! Tačiau gimdytojai susigalvoja pradėt užleistus reikalus. Atpratint nuo soskės, pripratint prie puoduko.
Vienžo, greičiau tai baigtųsi, nes kiek galima su mažiais ekspermentuot.

Žaviuos tėvais, kurie stengias nubrėžti ribas nesakydami žodžio „Ne!”.Man taip neišeina. Reikia apmąstyti. Protingai paaiškinti. Sudėliot žodžius be neiginio.
Bet kaip tu kitaip suspėsi pasakyt „nelaižyk sienos” ar „nevalgyk smėlio”?
O ką keistesnio užneninot Jūs?