#papathings

Aiškintis santykius su mažiais labai vargina. Visų pirma, jie nemoka kalbėt, tad visas informacijos srautas – zyzimas. Antra, jie nežino ko nori. Nori meilės, bet nenori. Reik paimt ant rankų, bet palikt ramybėj.
Gal yra koks appsas verčiantis zyzimą į žmonių kalbą?

Dienai prabėgus suvedu balansą. Skaičiuoju kiek vaikiai miegojo, valgė. Kelis guzus užsidirbo. Keliasdešimties traumų išvengė. Viskas turi sueit „tiutelka v tiutelku”.
Šįkart, pripažįstu, skaičiai nesueina. Minus viena kreidelė. Suvalgė.
Ar čia skaičiuot kaip maistą?

Dienai prabėgus suvedu balansą. Skaičiuoju kiek vaikiai miegojo, valgė. Kelis guzus užsidirbo. Keliasdešimties traumų išvengė. Viskas turi sueit „tiutelka v tiutelku”.
Šįkart, pripažįstu, skaičiai nesueina. Minus viena kreidelė. Suvalgė.
Ar čia skaičiuot kaip maistą?

Išvarėm į lauką su stumiamu paspirtuku. Vaikis sėdi it ant moco. Tai palinksta priekin it būtų su britvą, tai linguoja į šonus manevruodamas.
Pagalvoju, kad pirmas mažiaus automobilis ar mocas bus varomas tėvo prakaitu uždirbtais pinigais.
Dabar gi, tik prakaitu.

Nežinau kaip jums, bet jei bevalgant aplanko mintis, kad lapnojamas patiekalas patiktų vaikiams, iškart prarandu apetitą. Žiūriu kaip čia palikt mažiams kokią porciją.
Tačiau valgant nesveiką maistą, tokios mintys nelanko.
Vienžo, geruoju nesibaigs man tas karantinas.

Tėvaujant reikia daug ko išmokt. Deja, bet vaikiai nėra geri mokytojai. Tiesą sakant jie klaikūs. Tenka ieškot profo. Žmogaus pilno kantrybės, supratimo, švelnumo ir meilės. Žmogaus gebančio vienu metu virt sriubą ir mylėt.
Mokaus iš Brangiausios, iš mūsų mažių mamos.

Tai vienas, tai kitas, o kartais ir abu kartu, subalbatuojam vaikiams atsakydami į jų „kasss šia?” nepaliaujamą laviną.
Bargiausioji:
— Kaip pavargau nuo tokio kalbėjimo. Noriu normalaus bendravimo…
— Manai, kad po visų tų leliavimų vis dar mokėsi, normaliai kalbėt?

Būnant tėvu turi du pasirinkimus: būt vaikių draugeliu arba juo nebūt. Ūžsimanęs būt per vidurį, esi nenuoseklus mažių augintojas.
Nedraugeliu būt sunku. Reik ribot, atiminėt, visokius peilius, degtukus ir saldainius, kuriuos vėlai vakare tenka sunaikint,.. bevalgant.

Mano vaikė tikras visureigis. Užsikabaroja ant sofos ir trinas nuo vieno jos galo į kitą. Lipa per mane, per brangiausiąją ir per brolį, o tada atgal per visus vėl. Keturiom per galvas, pagalves ir gimdytojų kantrybę.
Na kaip visureigis, toks mažas parketinis SUVas.

Internetuos daug memų apie kačių tarnus, kurie su šeimininkais bando kalbėtis katiškai, miauksi. O katės pasibjauri tokiom pastangom.
Žaisdamas su vaikiu balbatuoju jo kalba.
— Tiutiuja. – sakau rodydamas į žaislinę mašinytę.
— Didija! – pasipiktinęs pataiso mažius.